Juristas

Darbo sutarties nutraukimo darbuotojo pareiškimu be svarbių priežasčių praktiniai aspektai

Ramunė Kutkaitytė
Advokato padėjėja
Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau - DK) įtvirtina keletą darbo sutarties pasibaigimo pagrindų. Vienas labiausiai paplitusių yra darbo sutarties nutraukimas (DK 124 str. 1 p.). Darbo sutartį gali nutraukti tiek darbuotojas, tiek darbdavys, tačiau darbo sutarties nutraukimo sąlygos ir tvarka skiriasi.
Darbo sutarties nutraukimo darbuotojo pareiškimu tvarka bei sąlygos siejamos su LR Konstitucijoje ir DK įtvirtintu laisvės pasirinkti darbą principu bei Konstitucijoje įtvirtintu priverčiamojo darbo draudimu, taip pat su darbdavio teise tinkamai organizuoti bei planuoti savo verslą. Darbo sutarties nutraukimo darbuotojo pareiškimu institutas įtvirtina šių dviejų skirtingų interesų pusiausvyrą.
Šiame straipsnyje analizuojamas darbo sutarties nutraukimo darbuotojo pareiškimu teisinis reglamentavimas, probleminiai aspektai, siūlomi kylančių problemų sprendimai.
Pasak H. Davidavičiaus, darbo sutartis, kaip žmonių socialinio ir ekonominio kooperavimosi forma, gali būti efektyvi tik tuo atveju, jeigu kaip jos išdava atsiradę darbo santykiai yra stabilūs . Bet kuriai iš darbo sutarties šalių vienašališkai nutraukus darbo sutartį gali būti sugriauti susiklostę stabilūs šalių santykiai. Darbuotojui vienašališkai nutraukus sutartį iš anksto neįspėjus darbdavio, darbdavys gali nesugebėti per trumpą laiką surasti darbuotojui pamainos ir dėl to gali patirti nemažai nuostolių: sutriks įprastas įmonės, įstaigos ar organizacijos darbas, nutrūks gamybos procesai, laiku neatlikus užsakymų gali būti prarastas klientų pasitikėjimas ir pan. DK nustatyta, kad darbuotojas gali vienašališkai nutraukti darbo sutartį tik nustatyta tvarka iš anksto apie tai įspėjęs darbdavį .
DK įtvirtinta nuostata, kad darbuotojas savo iniciatyva gali nutraukti darbo sutartį keliais pagrindais: darbo sutarties nutraukimas darbuotojo pareiškimu nenurodant priežasčių (DK 127 str. 1 d.); darbo sutarties nutraukimas darbuotojo pareiškimu dėl svarbių priežasčių (DK 127 str. 2 d.); darbo sutarties nutraukimas dėl nepriklausančių nuo darbuotojo aplinkybių (DK 128 str.).
Aptarsime tik vieną iš šių pagrindų - darbo sutarties nutraukimą darbuotojo pareiškimu nenurodant priežasčių (DK 127 str. 1 d.).

Darbo sutarties nutraukimas darbuotojo pareiškimu nenurodant priežasčių
DK 127 str. 1 dalyje nustatyta, kad darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą, taip pat ir terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, apie tai raštu įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš keturiolika darbo dienų. Kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatytas ir kitoks įspėjimo terminas, bet jis negali būti ilgesnis kaip vienas mėnuo. Įspėjimo terminui pasibaigus, darbuotojas turi teisę nutraukti darbą, o darbdavys privalo įforminti darbo sutarties nutraukimą ir atsiskaityti su darbuotoju. Darbuotojas neprivalo aiškinti tokio apsisprendimo priežasčių, motyvų ar kitų aplinkybių. Pagal įstatymus ir kitus norminius teisės aktus tik reikalaujama, kad darbuotojas tinkamai, t. y. raštu, įspėtų darbdavį iki nustatyto termino . Be to, darbuotojas, įspėjęs darbdavį prieš nurodytą terminą, turi teisę nutraukti tiek terminuotą, tiek neterminuotą sutartį.
Taigi darbuotojas, norėdamas nutraukti darbo sutartį savo iniciatyva, privalo laikytis DK nustatytos darbo sutarties nutraukimo tvarkos.
Terminas. DK 127 str. 1 dalis nustato, kad darbuotojas, norėdamas nutraukti darbo sutartį, privalo raštu įspėti darbdavį ne vėliau kaip prieš keturiolika darbo dienų. Rašte darbuotojas privalo išreikšti savo valią nutraukti darbo sutartį. Pageidautina, kad tokiame rašte darbuotojas nurodytų pageidaujamą atleidimo iš darbo datą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. spalio 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-358/2007, konstatavo, kad DK 127 straipsnio normų turinio analizė suponuoja išvadą, jog darbuotojas, ketinantis nutraukti neterminuotą darbo sutartį, privalo raštu įspėti apie tai darbdavį, savo pareiškime nurodydamas tiek pareiškimo surašymo, tiek pageidaujamą atleidimo iš darbo datą. Datos nurodymas yra būtinas reikalavimas darbo santykiams nutraukti, nes DK 127 str. 4 dalyje nustatyta darbuotojo teisė atšaukti prašymą nutraukti darbo sutartį ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo padavimo dienos. Datos nurodymas prašyme nutraukti darbo sutartį taip pat turi reikšmės atleidimo terminui, per kurį darbdavys privalo įforminti darbo sutarties nutraukimą ir atsiskaityti su darbuotoju.
DK 127 str. 1 dalyje yra nustatytas bendras keturiolikos darbo dienų įspėjimo terminas. Įstatymas leidžia kolektyvinėje sutartyje darbdavio ir darbuotojų atstovams susitarti ir dėl ilgesnio įspėjimo termino, tačiau šis terminas negali būti ilgesnis negu vienas mėnuo. Trumpesni nei keturiolikos darbo dienų terminai yra nustatyti darbuotojui nutraukiant darbo sutartį dėl svarbių priežasčių ar dėl nuo darbuotojo nepriklausančių aplinkybių (įspėjus prieš tris darbo dienas), nutraukiant darbo sutartį bandomuoju laikotarpiu, jei bandomasis laikotarpis sulygtas darbuotojo iniciatyva (įspėjus prieš tris darbo dienas), ar nutraukiant tam tikros rūšies darbo sutartis (pavyzdžiui: laikinąją darbo sutartį - įspėjus prieš penkias darbo dienas, sezoninio darbo sutartį - įspėjus prieš penkias kalendorines dienas).
Išankstinio įspėjimo termino svarbiausia paskirtis - leisti darbdaviui surasti kitą darbuotoją į darbo santykius nutraukiančio darbuotojo vietą, užtikrinti darbo proceso nepertraukiamumą.
Pareiškimo forma. Pažymėtina, kad jokiais atvejais darbuotojo valia palikti darbą negali būti išreikšta žodžiu ar konkliudentiniais veiksmais; darbuotojas, siekdamas būti atleistas savo noru (pareiškimu), privalo raštu pateikti prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo. Kaip jau minėta, prašyme darbuotojas turėtų nurodyti pateikimo datą, pageidaujamą atleidimo datą ir išreikšti valią dėl darbo santykių nutraukimo.
Pareiškimo įteikimas darbdaviui. Rašytinį pareiškimą darbuotojas privalo įteikti darbdaviui. Darbuotojas turėtų tokį pareiškimą įteikti pasirašytinai atsakingam darbdavio asmeniui, kad kilus ginčui galėtų įrodyti datą, kada pareiškimas pateiktas darbdaviui. Tais atvejais, kai darbdavys atsisako priimti darbuotojo pareiškimą, darbuotojas gali išsiųsti prašymą registruotu laišku, gali prašyti kitų asmenų, kurie galėtų paliudyti, surašant aktą, kad darbdavys atsisakė priimti pareiškimą, pagalbos, taip pat gali kreiptis į notarą arba teismo antstolį. Pareiškimas gali būti išsiunčiamas ne tik paštu, bet ir faksu ir (ar) elektroniniu paštu, ypač jeigu tokios priemonės naudojamos darbdavio veikloje.
Pareiškimo atšaukimas. Darbuotojas turi teisę atšaukti prašymą nutraukti darbo sutartį ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo padavimo dienos, vėliau - tik su darbdavio sutikimu . Ši nuostata yra įtvirtinta DK 127 str. 4 dalyje. Pažymėtina, jog šia teise darbuotojas gali pasinaudoti tik iki darbo sutarties nutraukimo įforminimo. Jeigu darbuotojas įteikia darbdaviui prašymą nutraukti darbo sutartį, o darbdavys su tuo sutinka ir įformina darbo sutarties nutraukimą tą pačią dieną, tokiu atveju net ir per tris darbo dienas nebegalima atšaukti minėto prašymo. DK nenustato, kokia forma turėtų būti atšauktas darbuotojo prašymas nutraukti darbo sutartį, tačiau pagal prof. I. Nekrošių, kadangi prašymas nutraukti darbo sutartį turi būti paduotas raštu, tai ir jį atšaukti darbuotojas gali tik raštu .
Atleidimo įforminimas. Pasibaigus įspėjimo terminui, darbuotojas turi teisę palikti darbą, o darbdavys privalo įforminti atleidimą ir atsiskaityti su darbuotoju. DK nenustato jokios galimybės darbdaviui užlaikyti darbuotoją darbe pasibaigus įspėjimo terminui. Netgi tais atvejais, jeigu darbuotojas yra įmonei padaręs žalos, įstatymų nustatyta tvarka darbdavys privalo kreiptis į teismą, bet nevilkinti darbuotojo atleidimo .
Pagal DK 141 straipsnį darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Atleidžiant darbuotoją iš darbo pagal 127 str. 1 dalį, t. y. darbuotojo pareiškimu, vadovaujantis DK 140 str. 2 dalimi, darbuotojui išeitinė kompensacija nemokama. Darbuotojui išmokama kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas ir galutinai atsiskaitoma už darbo laikotarpį. Pažymėtina, kad vadovaujantis DK 224 str. 2 d. 2 punktu iš darbuotojo, atleisto jo paties prašymu, neišieškomos atostoginių pinigų sumos, išmokėtos už neatidirbtas atostogų dienas.

Aplinkybės, sukeliančios daugiausia ginčų

Ar darbuotojo pareiškimas atitinka tikrąją valią? Praktikoje nereti atvejai, kuomet darbdaviai, piktnaudžiaudami savo padėtimi ir panaudodami neleistino poveikio priemones (grasinimas, psichologinė prievarta), išgauna iš darbuotojų prašymus atleisti iš darbo, tokiu būdu išvengdami tolesnio darbo su nepageidaujamu darbuotoju ir nepatirdami papildomų išlaidų (nemokėdami darbuotojui išeitinės išmokos, netaikydami įspėjimo terminų ir kitų garantijų).
Darbo sutarties nutraukimo darbuotojo pareiškimu pagrindas yra įtvirtintas siekiant užtikrinti asmens teisę laisvai pasirinkti darbą, todėl paliekant darbą šiuo pagrindu darbuotojo pareiškime turi atsispindėti jo tikroji valia, tikrasis noras palikti darbą, arba, kitaip tariant, pareiškimas turi būti parašytas laisva darbuotojo valia, o ne dėl darbdavio psichologinio spaudimo ar kitų neleistinų veiksmų įtakos.
Tokį aiškinimą patvirtina gausi teismų praktika. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. spalio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2005, išaiškino, kad atleidimas iš darbo gali būti pripažįstamas neteisėtu tik tuo atveju, jeigu įrodomas neleistinas darbdavio poveikis darbuotojui, paskatinęs pastarąjį parašyti pareiškimą atleisti iš darbo. Svarstant dėl darbuotojo tinkamo valios išreiškimo nutraukti darbo sutartį, lemiamą reikšmę turi darbuotojo, o ne darbdavio valia. Ar buvo darbuotojo tikroji valia nutraukti darbo santykius įmonėje, sprendžiama iš darbuotojo valios pareiškimo aplinkybių, formos ir kitų konkrečiai bylai svarbių duomenų. Darbuotojo valia dėl darbo santykių atsisakymo turi susiformuoti laisvai, be neteisėtos įtakos. Tokia įtaka suprantama kaip teisei priešingas darbdavio kišimasis į darbuotojo valios formavimąsi. Turi būti nustatyta, ar darbdavio pasiūlymas nutraukti sutartį savo noru tokiu atveju nebuvo jėga primetamas darbuotojui.
Ar darbuotojas gali įspėti darbdavį apie darbo sutarties nutraukimą anksčiau negu prieš keturiolika darbo dienų? Kadangi, kaip jau minėta, įspėjimo terminas nustatytas darbdavio naudai, todėl darbuotojas gali įspėti darbdavį apie darbo sutarties nutraukimą ir anksčiau nei prieš 14 darbo dienų.
Jeigu darbuotojas pareiškime nurodo konkrečią datą, nuo kada pageidauja būti atleistas (ne anksčiau kaip po keturiolikos darbo dienų), tuomet darbdavys gali atleisti darbuotoją iš darbo tik nuo pareiškime nurodytos konkrečios datos; jeigu darbuotojas pareiškime nenurodo konkrečios datos, nuo kada pageidauja būti atleistas, darbdavys gali atleisti darbuotoją ne anksčiau kaip praėjus keturiolikai darbo dienų nuo pareiškimo gavimo dienos.
DK komentaro autorius prof. I. Nekrošius pažymi, kad įspėti darbdavį apie darbo sutarties nutraukimą darbuotojas gali bet kada: dirbdamas, sirgdamas, atostogaudamas ir pan.

Kaip elgtis darbdaviui, jeigu jį darbuotojas įspėja apie darbo sutarties nutraukimą likus mažiau nei keturiolikai darbo dienų? Neretai pasitaiko atvejų, kai darbuotojai nesilaiko įstatymo nustatyto įspėjimo termino ir pageidauja nutraukti darbo sutartis anksčiau nei po keturiolikos darbo dienų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. lapkričio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-646/2004, išaiškino, kad išankstinio įspėjimo terminas nustatytas darbdavio interesais. Todėl darbdavys turi teisę, bet neprivalo, atsisakyti nuo šio termino jam suteiktos lengvatos. Tai reiškia, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį darbuotojo nurodytu laiku (t. y. anksčiau nei po keturiolikos darbo dienų) arba po keturiolikos darbo dienų nuo pareiškimo gavimo dienos, tačiau neprivalo taip elgtis.
Pažymėtina, jog visais atvejais darbdavys neturi teisės savo nuožiūra koreguoti darbuotojo nurodytos pageidaujamos atleidimo datos, išskyrus tuos atvejus, kai darbuotojas įspėja darbdavį apie ketinimą nutraukti darbo sutartį per trumpesnį, nei nurodytas įstatymo, įspėjimo terminą. Tokiu atveju, kaip jau minėta, darbo sutarties nutraukimo data gali būti arba darbuotojo pageidaujama ir nurodyta konkreti data, arba po keturiolikos darbo dienų nuo pareiškimo gavimo dienos.
Siekiant išvengti interpretacijų ir neaiškumų, teisminių ginčų, tais atvejais, kada darbdavys netenkina darbuotojo prašymo atleisti iš darbo anksčiau negu įspėjimo terminas (keturiolika darbo dienų), darbuotojas turėtų pateikti darbdaviui naują prašymą, laikydamasis įstatyme nurodytų įspėjimo terminų.
Kaip elgtis darbdaviui, jeigu darbuotojas savavališkai neatvyksta į darbą, nepateikęs pareiškimo dėl darbo sutarties nutraukimo arba darbdaviui nepatenkinus jo prašymo nutraukti darbo sutartį anksčiau nei po keturiolikos darbo dienų? Jeigu darbuotojas palieka darbą tinkamai neįspėjęs darbdavio (neįspėjęs visai arba įspėjęs prieš trumpesnį nei keturiolikos darbo dienų terminą), tokiu atveju darbdavys, laikydamasis įstatymų nustatytos tvarkos, gali skirti drausminę nuobaudą už pravaikštas ir atleisti darbuotoją iš darbo už darbo drausmės pažeidimus.
Kaip elgtis darbdaviui, jeigu darbuotojas, pateikęs pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo, po pageidautos atleidimo dienos dirba toliau, raštu neatšaukęs tokio pareiškimo? Tokiu atveju laikoma, kad darbo sutarties galiojimas yra pratęstas. Taip dažniausiai atsitinka, kai darbuotojas administracijos prašymu sutinka dirbti pasibaigus įspėjimo terminui neatšaukdamas savo prašymo. Tokiais atvejais darbdavys gali nutraukti darbo sutartį pagal darbuotojo anksčiau paduotą prašymą tik paties darbuotojo reikalavimu .
Kaip elgtis darbdaviui, jeigu įspėjamuoju laikotarpiu darbuotojas šiurkščiai pažeidžia darbo tvarką? Įspėjamasis laikotarpis nesuteikia darbuotojui teisės aplaidžiai dirbti ar nesilaikyti darbdavio nustatytos tvarkos, o darbdavio neįpareigoja atlaidžiai žiūrėti į darbuotojo nusižengimus. Tokiais atvejais darbo drausmei nusižengęs darbuotojas gali būti atleistas iš darbo (laikantis įstatymų nustatytos tvarkos, gali būti paskirta drausminė nuobauda) ne vėliau kaip iki darbuotojo pareikšto įspėjimo dėl išėjimo iš darbo termino pabaigos, nes po to sutartis jau laikoma nutraukta paties darbuotojo iniciatyva.

Žurnale „Juristas" Nr. 7-8 skaitykite

Pagal Darbo kodekso (DK) 119 straipsnio nuostatas darbdavys, sudaręs darbo sutartį su darbuotoju, neturi teisės vėliau reikalauti, kad darbuotojas atliktų darbą, kuris nebuvo sulygtas tąja darbo sutartimi, išskyrus DK nustatytus atvejus (pavyzdžiui, esant ekstremalioms situacijoms, nurodytoms DK 121 straipsnyje, ir pan.). Bet DK 114 str. pirma dalis leidžia darbo sutarties šalims susitarti, jeigu to nedraudžia įstatymai, kad darbuotojas toje pačioje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje (toliau - įmonė) dirbs dar tam tikrą papildomą darbą ar atliks tam tikras papildomas pareigas, kurios nėra sulygtos pagrindinėje darbo sutartyje. Daugiau apie tai straipsnyje LAIKINAI DARBE NESANČIŲ DARBUOTOJŲ PAVADAVIMAS.

Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau - DK) įtvirtina keletą darbo sutarties pasibaigimo pagrindų. Vienas labiausiai paplitusių yra darbo sutarties nutraukimas (DK 124 str. 1 p.). Darbo sutartį gali nutraukti tiek darbuotojas, tiek darbdavys, tačiau darbo sutarties nutraukimo sąlygos ir tvarka skiriasi.
Darbo sutarties nutraukimo darbuotojo pareiškimu tvarka bei sąlygos siejamos su LR Konstitucijoje ir DK įtvirtintu laisvės pasirinkti darbą principu bei Konstitucijoje įtvirtintu priverčiamojo darbo draudimu, taip pat su darbdavio teise tinkamai organizuoti bei planuoti savo verslą. Darbo sutarties nutraukimo darbuotojo pareiškimu institutas įtvirtina šių dviejų skirtingų interesų pusiausvyrą.
Straipsnyje DARBO SUTARTIES NUTRAUKIMO DARBUOTOJO PAREIŠKIMU BE SVARBIŲ PRIEŽASČIŲ PRAKTINIAI ASPEKTAI analizuojamas darbo sutarties nutraukimo darbuotojo pareiškimu teisinis reglamentavimas, probleminiai aspektai, siūlomi kylančių problemų sprendimai.

Straipsnyje PERKANČIŲJŲ ORGANIZACIJŲ VYKDOMI NEKILNOJAMOJO TURTO ĮSIGIJIMAI (I) aptariama nekilnojamojo turto įsigijimų, kuomet juos vykdo specialūs subjektai - įmonės, įstaigos ir organizacijos, laikytinos perkančiosiomis organizacijomis, tvarka ir kai kurie su jos įgyvendinimu susiję praktiniai aspektai. Ilgą laiką tokio tipo įsigijimai praktiškai nebuvo atliekami, jie pradėti aktyviau vykdyti tik keliais pastaraisiais metais. Laikytina, kad tam įtakos turėjo susiklosčiusių aplinkybių visuma, tarp kurių paminėtina tai, kad, perkančiosioms organizacijoms dažniausiai buvo patikėjimo teise suteikiamas naudotis savivaldybėms ar valstybei nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas, kurio gan reikšminga dalis jau buvo privatizuota. Be to, 2006 m. liepos 18 d. buvo priimti LR valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (Žin., 1998, Nr. 54-1492) (toliau - TVNDĮ ) ir LR žemės įstatymo (Žin., 1994-05-06, Nr.: 34-620) pakeitimai, kuriais, be kita ko, buvo panaikintas teisinis reguliavimas, sudaręs prielaidas valstybės turto mainams.

Palaikant sutartinius teisinius santykius, dažnai pasitaiko atvejų, kai viena teisinio santykio šalis siekia pakeisti savo teisinį statusą, kad būtų užtikrinta efektyvi ūkinė komercinė veikla susiklosčius nepalankiai ekonominei situacijai rinkoje. Atsižvelgiant į tai, straipsnyje bus aptarti aktualūs ir praktikoje taikomi asmenų pasikeitimo vykdant prievolę būdai - reikalavimo perleidimas ir skolos perkėlimas. Daugiau apie tai straipsnyje ASMENŲ PASIKEITIMO VYKDANT PRIEVOLĘ BŪDAI - REIKALAVIMO PERLEIDIMAS IR SKOLOS PERKĖLIMAS.

DARBUOTOJAMS SUTEIKTINOS KASMETINĖS ATOSTOGOS
Henrikas DAVIDAVIČIUS
Lietuvos Respublikos teisėjų asociacijos narys

Teisę į kasmetines atostogas turi darbuotojai, kurių darbo santykiai įmonėje, įstaigoje, organizacijoje (toliau - įmonė) yra reguliuojami Darbo kodekso (DK). Pagal šio kodekso 165 straipsnį kasmetinės atostogos - tai kalendorinėmis dienomis skaičiuojamas laikotarpis, kuris suteikiamas darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartį, kad jie galėtų pailsėti ir susigrąžinti darbingumą, paliekant jiems tuo metu darbo vietą (pareigas) ir mokant vidutinį darbo užmokestį. Suprantama, paties darbuotojo prašymu darbo santykiai su įmone gali būti nutraukti ir jo kasmetinių atostogų metu.
Asmenys, užsiimantys veikla pagal verslo liudijimą, autorinę sutartį, taip pat pagal rangos, atlygintinų paslaugų teikimo bei kitas Civilinio kodekso (CK) reguliuojamas sutartis, neturi darbo santykių su atitinkamais subjektais, todėl jiems kasmetinės atostogos nepriklauso. Valstybės tarnautojų ir statutinių pareigūnų kasmetines atostogas reglamentuoja specialūs įstatymai; jie šiame straipsnyje neaptariami.

Kasmetinių atostogų rūšys
DK 165 str. 2 dalyje nustatytos trijų rūšių kasmetinės atostogos: minimaliosios, pailgintos ir papildomos. Visų šių kasmetinių atostogų trukmė skaičiuojama kalendorinėmis dienomis (toliau - k. d.). Į šių atostogų laiką neįskaitomos švenčių dienos, nurodytos DK 162 straipsnyje, todėl kai į atostogų laikotarpį įeina šventės diena (vasaros metu tai būna Rasos (Joninės), Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena, Žolinė), atostogų laikas atitinkamai pailgėja, bet atostoginiai pinigai dėl tos priežasties neperskaičiuojami.
Prie kasmetinių atostogų dienų darbuotojo pageidavimu kaip kompensacija gali būti pridedamos dienos už tai, kad jis papildomai dirbo poilsio ir švenčių dienomis ne pagal grafiką (DK 194 str. 1 d.) arba kad budėdamas įmonėje ar namuose jis dirbo ilgiau nei priklauso (DK 155 str. 3 d.).

Kasmetinės minimaliosios atostogos
DK 166 str. 1 dalyje nustatyta, kad 28 k. d. trukmės kasmetinės minimaliosios atostogos priklauso visiems darbuotojams, neatsižvelgiant į tai, ar jie turi visą darbo krūvį ar dirba ne visą darbo dieną (darbo savaitę) tiek pagrindiniame, tiek nepagrindiniame darbe, jeigu visi dvylikos mėnesių darbo metai įskaitytini į darbo stažą tokioms atostogoms gauti (DK 170 str. 1 d.).
DK 166 str. 2 dalyje nustatytos 35 k. d. trukmės kasmetinės minimaliosios atostogos, kurios suteikiamos dirbantiems neįgaliems asmenims (visų grupių invalidams), nepilnamečiams, taip pat darbuotojui, vienam auginančiam vaiką iki 14 metų ar neįgalų vaiką iki 18 metų, nors kitas sutuoktinis, gyvendamas atskirai nuo vaiko, pastarajam ir teikia materialinę paramą - moka alimentus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) 2003 m. rugsėjo 29 d. išaiškinimas A3-91 („Teismų praktika" Nr. 20, 2003 m.).

Kasmetinės pailgintos atostogos
DK 167 straipsnis nustato pailgintas ne didesnės kaip 58 k. d. trukmės kasmetines atostogas kai kurių kategorijų darbuotojams, kurių darbas susijęs su didesne nervine, emocine, protine įtampa bei profesine rizika, taip pat kurių darbo sąlygos yra specifinės. LR Vyriausybė 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 941 (Žin., 2003, Nr. 73-3375 ir kt.) patvirtino darbuotojų, turinčių teisę į tokias pailgintas atostogas, kategorijų sąrašą ir jame nurodė konkrečią pailgintų atostogų trukmę kiekvienai darbuotojų kategorijai. Vyriausybė taip pat pavedė kai kurioms ministerijoms patvirtinti sąrašus pareigybių tų darbuotojų, kurie turi teisę į kasmetines pailgintas atostogas. Tai buvo padaryta Švietimo ir mokslo ministerijos 2003 m. spalio 9 d. įsakymu Nr. ĮSAK-1407 (Žin., 2003, Nr. 97-4367 ir kt.), Kultūros ministerijos 2003 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. Įv-395 (Žin., 2003, Nr. 106-4764 ir kt.), Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2003 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. A1-181 (Žin., 2003, Nr. 112-5050 ir kt.) ir Aplinkos ministerijos 2005 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-658 (Žin., 2006, Nr. 4-126 ir kt.).
Minėti teisės aktai nustato, kad kasmetinės pailgintos atostogos suteikiamos: - ikimokyklinio ugdymo įstaigų, bendrojo lavinimo mokyklų, profesinio mokymo įstaigų, aukštųjų mokyklų, neformaliojo švietimo įstaigų, psichologinių, pedagoginių psichologinių tarnybų, vaikų globos įstaigų ir sutrikusio vystymosi kūdikių namų pedagoginiams darbuotojams - 56 k. d.;
- mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojams (vyriausiesiems mokslo darbuotojams, vyresniesiems mokslo darbuotojams, mokslo darbuotojams, jaunesniesiems mokslo darbuotojams) - 56 k. d.;
- teatro ir koncertinių organizacijų kūrybiniams darbuotojams - 42 k. d.;
- sveikatos priežiūros specialistams, teikiantiems sveikatos priežiūros paslaugas, kartu su jais dirbantiems darbuotojams, kurie tiesiogiai aptarnauja pacientus arba dirba tomis pačiomis sąlygomis įmonėse, įstaigose ir organizacijose, - 36 k. d.;
- psichologams, dirbantiems socialinės globos įstaigose (išskyrus vaikų globos įstaigas), sutrikusio vystymosi kūdikių namuose, ir darbuotojams, dirbantiems socialinį darbą stacionariose socialinės globos įstaigose, sutrikusio vystymosi kūdikių namuose, - 42 k. d.;
- farmacijos specialistams, kurių pareigybių aprašyme nurodyta viena ar kelios iš šių veiklų: kontroliuoja (tiria) vaistų ir vaistinių medžiagų kokybę; gamina vaistus ir vaistines medžiagas; pakuoja vaistus ir vaistines medžiagas; priima ir (ar) komplektuoja vaistus pagal užsakymus; išduoda (parduoda) vaistus ir vaistines medžiagas vaistinėse - 35 k. d.;
- darbuotojams, dirbantiems socialinį darbą kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, švietimo įstaigose, nestacionariose socialinių paslaugų įstaigose asmenims su proto ar psichine negalia, laikino gyvenimo namuose, taip pat kitiems darbuotojams, dirbantiems socialinį darbą (pagal pareigybės aprašymą) su socialinės rizikos suaugusiais asmenimis, socialinės rizikos šeimomis, asmenimis su proto ar psichine negalia, ir darbuotojams, dirbantiems socialinį darbą ir teikiantiems socialines paslaugas asmens namuose (pagal pareigybės aprašymą), - 35 k. d.;
- darbuotojams, kurie dirba darbą, tiesiogiai susijusį su gyvūnų patologine medžiaga, arba atlieka bakteriologinius, virusologinius, serologinius, hematologinius, patologinius anatominius, parazitologinius, mikologinius, cheminius, toksikologinius, biocheminius, radiologinius, molekulinius tyrimus, susijusius su gyvūnais, - 35 k. d.;
- Aplinkos ministerijai pavaldžių įstaigų darbuotojams, kurie ima mėginius ir atlieka cheminius, ekotoksikologinius, hidrobiologinius ir radiologinius tyrimus bei matavimus, - 35 k. d.; - jūrininkams, dirbantiems mūsų šalies jūrų laivų registre įregistruotuose laivuose, taip pat darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis žvejybos laivuose, užsiimančiuose versline ir kita (specialia) žvejyba, - 35 k. d.;
- kai kuriems aviacijos darbuotojams, priklausomai nuo jų turimo bendro skraidymų laiko, suteikiamos ne ilgesnės kaip 58 k. d. kasmetinės atostogos, ir kt.

Kasmetinės papildomos atostogos
DK 168 str. 1 dalis nustato, kad darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, kasmetinės papildomos atostogos suteikiamos šiais atvejais: 1) kai dirbama aplinkoje, neatitinkančioje normalių darbo sąlygų; 2) už ilgalaikį nepertraukiamąjį darbą toje darbovietėje ir 3) dėl ypatingo darbų pobūdžio. Vyriausybė 2003 m. balandžio 22 d. nutarimu Nr. 497 (Žin., 2003, Nr. 39-1787) patvirtino tokių atostogų trukmę, jų suteikimo sąlygas bei tvarką.
Šiame nutarime, pavyzdžiui, nurodyta, kad už darbą sveikatai kenksmingomis sąlygomis darbuotojams, priklausomai nuo darbo tokiomis sąlygomis trukmės, suteikiamos iki 5 k. d. kasmetinės papildomos atostogos. Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarime Nr. 116 (Žin., 2003, Nr. 11-413 ir kt.) nurodyta, kad 2 k. d. kasmetinių papildomų atostogų priklauso asmenims, kurių darbas susijęs su važiavimu arba yra kilnojamojo pobūdžio. Pagal Vyriausybės nutarimą Nr. 497 darbuotojams, turintiems didesnį kaip 10 metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje, suteikiamos 3 k. d. trukmės kasmetinės papildomos atostogos, o už kiekvienų paskesnių 5 metų darbo stažą šioje darbovietėje dar duodama po vieną kalendorinę dieną tokių atostogų. Į darbo stažą, suteikiantį teisę gauti šias atostogas, įskaitomas įmonėje faktiškai dirbtas laikas ir kiti DK 170 str. 1 dalyje nurodyti laikotarpiai (žr. LR Konstitucinio Teismo 2007 m. gruodžio 7 d. nutarimas; Žin., 2007, Nr. 131-5309).
DK 185 straipsnyje nurodyta, kad kolektyvinėse arba darbo sutartyse gali būti nustatytos ilgesnės trukmės ir kitų rūšių atostogos, papildomos lengvatos pasirinkti kasmetinių atostogų laiką, nustatyti didesni užmokesčiai už kasmetines ir tikslines atostogas, negu garantuoja Darbo kodeksas. Tačiau šios lengvatos, išskyrus papildomą lengvatą pasirinkti kasmetinių atostogų laiką, negali būti nustatytos kolektyvinėse ir darbo sutartyse, sudaromose įstaigose, organizacijose, kurios yra išlaikomos iš valstybės, savivaldybių ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų bei kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, taip pat sutartyse, sudaromose Lietuvos banke.
DK 171 str. 2 dalis nustato, kad, kai atsiranda teisė gauti kasmetines pailgintas ir kasmetines papildomas atostogas, darbuotojų pasirinkimu arba suteikiamos tik DK 167 straipsnyje nurodytos pailgintos atostogos, arba papildomos atostogos pridedamos prie DK 166 str. 1 ar 2 dalyse nustatytų kasmetinių minimaliųjų atostogų (28 ar 35 k. d.).
Be to, Vyriausybės nutarime Nr. 497 nurodyta, kad, kai darbuotojas vienu metu turi teisę gauti kasmetines papildomas atostogas keliais šiame nutarime išvardytais pagrindais, su kasmetinėmis minimaliosiomis atostogomis jo pasirinkimu suteikiamos tik vienos rūšies kasmetinės papildomos atostogos. Tokios atostogos darbo sutarties šalių (t. y. darbuotojo ir darbdavio) susitarimu duodamos kartu su kasmetinėmis minimaliosiomis atostogomis arba atskirai, o šalims tuo klausimu nesutarus abiejų rūšių atostogos suteikiamos vienu metu.

Atostogų suteikimo tvarka
DK 170 str. 1 dalyje nustatyta, kad į dvylikos mėnesių trukmės darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, įskaitoma: darbuotojo faktiškai dirbtas laikas; periodai, per kuriuos pagal įstatymus jam buvo išsaugota darbo vieta (pareigos) ir visas darbo užmokestis arba jo dalis arba mokama stipendija bei kitos išmokos (išskyrus laiką, kai darbuotojas yra išėjęs vaiko iki trejų metų priežiūros atostogų, nors tuo metu jam būtų mokama motinystės (tėvystės) pašalpa); laikas, kurio metu gautos ligos arba motinystės pašalpos; apmokėtos kasmetinės atostogos; nemokamos atostogos iki 14 k. d.; nemokamos atostogos iki 30 k. d., suteikiamos dirbantiems neįgaliesiems; nemokamos atostogos iki 30 k. d., kurios duodamos asmenims, slaugantiems neįgalų asmenį; priverstinės pravaikštos laikas, kai darbuotojas teismo keliu grąžintas į ankstesnįjį darbą; teisėto streiko laikas ir kai kurie kiti laikotarpiai.
Kai į darbuotojo dvylikos mėnesių darbo metus neįskaitomi atskiri periodai (pavyzdžiui, jis buvo išėjęs nemokamų atostogų ilgiau negu 14 k. d. arba darė ilgalaikes pravaikštas be svarbių priežasčių ir pan.), jam suteikiamų kasmetinių atostogų trukmė atitinkamai trumpinama.
DK 169 str. 1 dalyje nurodyta, jog už kiekvienus darbo metus kasmetinės atostogos suteikiamos tais pačiais darbo metais. Darbo metų pradžia skaičiuojama nuo pirmos įsidarbinimo dienos ir jie baigiasi kitų metų tą pačią dieną. Pavyzdžiui, darbuotojui pradėjus dirbti 2007 m. spalio 21 d., jo pirmieji darbo metai baigtųsi 2008 m. spalio 20 d., po jų einantys darbo metai būtų nuo 2008-10-21 iki 2009-10-20, dar po to - nuo 2009-10-21 iki 2010-10-20 ir t. t.
Teisė į kasmetines atostogas už pirmuosius darbo metus atsiranda po šešių mėnesių nepertraukiamojo darbo toje darbovietėje (DK 169 str. 1 d.). Tačiau nesuėjus šiam terminui kasmetinės atostogos turi būti suteiktos darbuotojai jos prašymu prieš nėštumo ir gimdymo atostogas arba po jų. Kolektyvinėje sutartyje gali būti numatyta galimybė pasinaudoti tokia teise ir kitiems darbuotojams.
Už antruosius ir paskesnius darbo metus kasmetinės atostogos duodamos bet kuriuo darbo metų laikotarpiu pagal kasmetinių atostogų suteikimo eilę. Eilės sudarymo tvarka paprastai nustatoma kolektyvinėje sutartyje, o jeigu tokia sutartis darbovietėje nesudaroma, kasmetinių atostogų laikas nustatomas darbdavio ir darbuotojo susitarimu (DK 169 str. 2 d.).
Darbdaviai dažnai kalendorinių metų pradžioje tvirtina grafiką, pagal kurį darbuotojai eina kasmetinių atostogų. Manytume, kad tokia atostogų suteikimo tvarka (kai nėra kolektyvinės sutarties) yra priimtina, tačiau kai tokiu būdu nustatomas atostogų laikas, turėtų būti atsižvelgiama ir į darbuotojų teisėtus interesus (LAT 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-352/2001).

Išskirtini atostogų suteikimo atvejai
Darbuotojui, vienu metu dirbančiam keliose darbovietėse, kasmetinės atostogos tiek pagrindinėje, tiek ir nepagrindinėje darbovietėje suteikiamos bendra tvarka ir tarpusavyje nėra saistomos jokių sąlygų, bet esant galimybei jos galėtų būti suteikiamos tuo pačiu metu, kad darbuotojas galėtų tinkamai pailsėti.
Kai toje pačioje darbovietėje asmuo dirba pagal kelias darbo sutartis, jam kasmetinės atostogos abiejuose darbuose gali būti suteiktos tuo pačiu arba skirtingu laiku. Jeigu atostogos duodamos tuo pačiu metu, atostoginiai pinigai apskaičiuojami atskirai pagal kiekvieną darbo sutartį, bet išmokama bendra suma, nuo kurios ir atskaičiuojami atitinkami mokesčiai.
Kai dirbama pagal kelias darbo sutartis ir teisės aktai nustato skirtingos trukmės kasmetines atostogas, darbuotojui, norinčiam pasinaudoti maksimaliomis atostogomis, pagal kolektyvinę sutartį galėtų būti suteiktos nemokamos atostogos tame darbe, kuriame numatytos trumpesnės trukmės atostogos, o nesant kolektyvinės sutarties darbuotojo prašymu darbdavys galėtų leisti jam tuo laiku neatvykti į darbą (DK 143 str. 2 d. 2 p.).
DK 146 str. 3 dalis nustato, kad darbinė veikla ne visą darbo laiką nesukelia jokių apribojimų nustatant kasmetinių atostogų trukmę. Iš šios teisės normos išplaukia, kad tokiomis sąlygomis dirbančiam darbuotojui kasmetinės atostogos nėra trumpinamos, bet užmokesčio už jas dydis priklauso nuo darbuotojo turimo vidutinio darbo užmokesčio ir dirbamo darbo laiko trukmės.
Jeigu darbuotojui jo sutikimu ar prašymu per darbo metus prieš atostogų pradžios mėnesį buvo nustatyta skirtinga darbo laiko trukmė, vidutinis vienos darbo dienos (valandos) užmokestis apskaičiuojamas atsižvelgiant dar ir į darbuotojui nustatytos darbo laiko trukmės santykį su įmonės darbo laiko trukme pagal Darbo kodeksą. Ši tvarka taip pat taikoma nustatant darbuotojui piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas.
Kai atliekami Vyriausybės 1994 m. kovo 7 d. nutarime Nr. 154 (Žin., 1994, Nr. 19-313) numatyti sezoniniai darbai (jų sąraše yra daugiau negu 30 pavadinimų darbinė veikla), dirbantiems vieną sezoną darbuotojams kasmetinės atostogos nesuteikiamos, o atleidžiant juos iš darbo vietoje kasmetinių atostogų išmokama piniginė kompensacija. Darbuotojams, kuriems, pasibaigus sezoniniam darbui, darbo sutartis pratęsiama kitam sezonui nenutraukiant darbo santykių, kasmetinės atostogos suteikiamos laikotarpiu tarp sezonų tais pačiais darbo metais arba kitu laikotarpiu, jeigu tai numatyta kolektyvinėje ar darbo sutartyje.
Laikiniems darbuotojams atostogos nesuteikiamos, o nutraukus laikinąją darbo sutartį jiems vietoje atostogų išmokama piniginė kompensacija. Pagal Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą Nr. 1043 (Žin., 2003, Nr. 81(1)-3690) laikinoji darbo sutartis ne ilgesniam kaip dviejų mėnesių laikui gali būti sudaroma skubiems ar trumpalaikiams darbams atlikti, laikinai nesantiems (dėl ligos, atostogų ir pan.) darbuotojams pavaduoti arba su studentais, moksleiviais jų atostogų metu.

Teisė pasirinkti atostogų laiką
Darbo įstatymai tam tikriems darbuotojams suteikia pirmumo teisę pasirinkti kasmetinių atostogų datą. DK 169 str. 4 dalyje nurodyta, kad teisę pasirinkti kasmetinių atostogų laiką po šešių mėnesių nepertraukiamojo darbo įmonėje turi nepilnamečiai asmenys iki 18 metų, nėščios moterys, darbuotojai, vieni auginantys vaiką iki 14 metų arba neįgalų vaiką iki 18 metų.
Be to, DK 169 str. 5, 6, 7 ir 8 dalyse yra nurodytos darbuotojų, kurių atostogų laikas gali būti derinamas prie tam tikrų aplinkybių, kategorijos, Antai, sutuoktiniui jo pageidavimu kasmetinės atostogos suteikiamos žmonos nėštumo ir gimdymo atostogų metu. Asmenims, kurie mokosi nenutraukdami darbo, kasmetinės atostogos jų pageidavimu derinamos prie egzaminų, įskaitų laikymo, diplominio darbo rengimo, laboratorinių darbų ir konsultacijų laiko. Darbuotojams, slaugantiems namie ligonius ir neįgaliuosius, taip pat asmenims, sergantiems chroniškomis ligomis, kurių paūmėjimas priklauso nuo atmosferos sąlygų, kasmetinės atostogos suteikiamos jų pageidaujamu laiku pagal medicinos įstaigos išduotą rekomendaciją.

Atostogų skaidymas, atšaukimas, perkėlimas ar pratęsimas
Darbuotojo pageidavimu kasmetinės atostogos gali būti suteikiamos dalimis, bet ir tuo atveju kiekvienais darbo metais viena atostogų dalis (nebūtinai pirma) turi būti ne trumpesnė kaip 14 k. d. (DK 172 str.). Kartais darbuotojai šias atostogas pageidauja gauti po kelias dienas (dažniausiai nuo pirmadienio iki penktadienio, kad išvengtų poilsio dienų, kurios įskaičiuojamos į atostogų laiką) ir tokiu būdu pailginti bendrą jų trukmę. Manytume, kad kolektyvinėje sutartyje, o ten, kur ji nesudaryta, darbo tvarkos taisyklėse galėtų būti aptarta mažiausios trukmės suteiktinų kasmetinių atostogų dalis.
DK 173 straipsnis nustato, kad atšaukti iš kasmetinių atostogų leidžiama tik darbuotojui sutikus, o jo atsisakymas būti atšauktam iš atostogų negali būti vertinamas kaip darbo drausmės pažeidimas. Kad darbuotojas pareikštų norą būti atšauktas iš atostogų, gali inicijuoti ir darbdavys. Šiais atvejais šalys ir susitaria, kada darbuotojui bus suteikta likusi nepanaudota kasmetinių atostogų dalis.
DK 174 straipsnis nustato galimybę perkelti kasmetines atostogas į kitą laiką tik darbuotojo prašymu arba sutikimu. Be to, atostogos taip pat perkeliamos, kai jų metu pats darbuotojas yra laikinai nedarbingas, įgyja teisę į tikslines ar nemokamas atostogas, atleidžiamas nuo darbo valstybinėms ar visuomeninėms pareigoms atlikti arba kai jis dalyvauja likviduojant stichinių nelaimių ir avarijų pasekmes. Perkeltos kasmetinės atostogos paprastai suteikiamos tais pačiais darbo metais, bet darbuotojo prašymu arba sutikimu tokia nepanaudotų atostogų dalis gali būti nukelta ir į kitus darbo metus (DK 174 str. 3 d.).

Atostoginių pinigų apskaičiavimas
Nors kasmetinių atostogų trukmė skaičiuojama kalendorinėmis dienomis, už atostogas mokama pagal tam laikotarpiui tenkančias darbo dienas. Vidutinis darbo užmokestis už kasmetines atostogas apskaičiuojamas pagal Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 (Žin., 2003, Nr. 52-2326 ir kt.) patvirtinto Aprašo nustatytą tvarką iš trijų paskutinių prieš atostogas einančių kalendorinių mėnesių darbuotojo darbo užmokesčio. Gauta bendra suma dalijama iš faktiškai dirbtų per tą laikotarpį dienų (valandų) skaičiaus, įskaitant dirbtas poilsio ir švenčių dienas, ir tokiu būdu nustatomas vienos darbo dienos (valandos) vidutinis uždarbis.
Minėtu būdu nustatytas vienos dienos (valandos) vidutinis uždarbis dauginamas iš atostogų laikotarpiui pagal darbuotojo ar darbovietės darbo grafiką tenkančių darbo dienų (valandų) skaičiaus. Gauta suma ir bus atostoginiai pinigai, iš kurių išskaitomas gyventojų pajamų mokestis ir privalomojo sveikatos draudimo bei socialinio draudimo įmokos. Esant suminei darbo laiko apskaitai, taikomas penkių dienų darbo savaitės grafikas, jeigu nenustatyta dar trumpesnė darbo savaitė.
Kai darbuotojo faktiškai dirbama darbo diena (pamaina) yra trumpesnė ar ilgesnė už normalią, jau minėtu būdu nustatomas jo vienos valandos (įskaitant ir viršvalandžius) vidutinis darbo užmokestis. Jis dauginamas iš darbo valandų, kurias pagal grafiką darbuotojas turėtų dirbti (jei neatostogautų) suteiktų atostogų laikotarpiu, skaičiaus.
Jeigu darbuotojui jo sutikimu ar prašymu per darbo metus prieš atostogų pradžios mėnesį buvo nustatytas skirtingos trukmės darbo laikas, vidutinis vienos darbo dienos (valandos) užmokestis apskaičiuojamas atsižvelgiant dar ir į darbuotojui nustatytos darbo laiko trukmės santykį su įmonės darbo laiko trukme pagal Darbo kodeksą. Ši tvarka taip pat taikoma nustatant darbuotojui piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, kai jis yra atleidžiamas iš darbo.
Atostoginiai pinigai privalo būti išmokėti ne vėliau kaip prieš tris kalendorines dienas iki kasmetinių atostogų pradžios. Jeigu darbo užmokestis už atostogas nustatytu laiku nebuvo sumokėtas ne dėl darbuotojo kaltės, kasmetinės atostogos pratęsiamos tiek dienų, kiek buvo delsiama sumokėti darbo užmokestį, ir už pratęstą laiką mokama kaip už atostogas (DK 176 str. 2 d.).
Jeigu darbuotojas pasinaudojo kasmetinėmis atostogomis už visus darbo metus, o vėliau su juo darbo santykiai nutraukiami nepasibaigus tiems darbo metams, darbdavys turi teisę išskaityti iš darbuotojui priklausančio uždarbio atostoginius pinigus už neišdirbtas atostogų dienas arba juos išieškoti teismine tvarka. Pagal DK 224 str. 2 d. 2 punktą išskaita už šias dienas nedaroma, jei darbuotojas iš darbo atleidžiamas ne dėl jo kaltės, pavyzdžiui, jeigu darbo sutartis su juo nutraukiama jo asmenišku prašymu, jį pripažinus nedarbingu, arba dėl darbuotojų skaičiaus mažinimo ir pan. (žr. LAT 2004 m. sausio 29 d. išaiškinimas A3-97 („Teismų praktika" Nr. 20, 2003 m.).

Atostogos ar piniginė kompensacija už jas
DK 177 straipsnis neleidžia dirbantiems darbuotojams vietoje kasmetinių minimaliųjų, pailgintų ar papildomų atostogų išmokėti piniginę kompensaciją, išskyrus laikinus ir sezoninius darbuotojus.
Atleidžiant darbuotoją iš darbo (išskyrus atvejus, kai atleidžiama dėl jo paties kaltės), nepanaudotos kasmetinės atostogos jo pageidavimu suteikiamos nukeliant atleidimo datą ir tuomet atleidimo iš darbo diena yra laikoma kita diena atostogoms pasibaigus. Šiuo atveju kasmetinės atostogos suteikiamos neatsižvelgiant į nepanaudotų atostogų laiką ir neribojant jų trukmės.
Kai dėl pasibaigusių darbo santykių nėra galimybės suteikti kasmetinių atostogų arba jeigu darbuotojas jų nepageidauja, atleidžiant iš darbo jam vietoje atostogų sumokama piniginė kompensacija. Kompensacijos dydis nustatomas pagal nepanaudotų kasmetinių atostogų, tenkančių tiems darbo metams, darbo dienų skaičių, o atostoginiai pinigai apskaičiuojami jau minėtu būdu pagal darbuotojo turėtą prieš darbo santykių nutraukimą trijų mėnesių darbo užmokesčio dienos (valandos) vidurkį, taikant metinį darbo dienų koeficientą (0,7 - esant penkių dienų arba 0,85 - esant šešių dienų darbo savaitei).

Teisinės pasekmės už atsiskaitymą ne laiku
DK 141 str. 1 dalis nustato, kad su atleidžiamu iš darbo darbuotoju darbdavys privalo visiškai atsiskaityti jo atleidimo dieną. Kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, pastarajam sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelstą laiką (DK 141 str. 3 d.). Taikydamas šią teisės normą kasacinėje praktikoje, LAT yra nurodęs, kad DK 141 str. 3 dalyje nustatyta suma - vidutinis darbo užmokestis už visą uždelstą atsiskaityti laiką - mokėtina (išieškotina) tik tais atvejais, kai atleidžiamam iš darbo darbuotojui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis vieno mėnesio (ar daugiau) darbo užmokestis. Jeigu atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta mažesnė už jo vidutinį darbo užmokestį suma, tai tokiais atvejais pagal DK 141 str. 3 dalį mokėtinos išmokos dydį sudaro neišmokėto darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelstą laiką (LAT 2009 m. liepos 7 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-305/2009).
Be to, pagal CK 6.37 straipsnį, 6.210 str. 1 dalį ir 6.261 straipsnį buvusiam darbdaviui, kuris laiku neatsiskaitė su atleistu iš darbo darbuotoju, teismas dar gali apskaičiuoti ir atitinkamas palūkanas nuo laiku neišmokėtų sumų (LAT 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-625/2008).

JURISTO Nr. 5 anonsai

Kasdienėje darbinėje veikloje darbdaviams dažnai tenka siųsti darbuotojus į tarnybines komandiruotes tiek Lietuvos Respublikoje, tiek į užsienį, todėl svarbu žinoti siuntimo į tarnybinę komandiruotę įforminimo tvarką, garantijas ir kompensacijas, išlaidų dydį ir jų apmokėjimo tvarką. Siuntimo į komandiruotę tvarką svarbu žinoti siekiant užtikrinti darbuotojų teises ir neapvilti jų teisėtų ir pagrįstų lūkesčių. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad nuo 2010 m. balandžio 28 d. įsigaliojo supaprastintas tarnybinių komandiruočių teisinis reglamentavimas. Šie klausimai aptariami straipsnyje DARBUOTOJŲ STATUSAS IR TEISĖS TARNYBINIŲ KOMANDIRUOČIŲ METU.

Straipsnyje VARTOJIMO PIRKIMO-PARDAVIMO SUTARČIŲ SUDARYMO YPATUMAI aptariamos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių esminės sąlygos.
Sudarant vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis, neretai vartotojų teisės yra pažeidžiamos ne iš blogos valios, o todėl, kad jos yra mažai žinomos arba paprasčiausiai nesusimąstoma, kad sudaroma būtent vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis, nesvarbu koks jos pavadinimas nurodomas. Todėl informacija ir žinios apie tai, kokios yra pardavėjo pareigos ir ko turi teisę vienu ar kitu atveju pagrįstai reikalauti vartotojas, gali padėti sėkmingai plėtoti verslą ir išvengti ginčų su pirkėjais. Praktikoje problemų dažniausiai kyla dėl nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų taikymo, dėl pardavėjo pareigos suteikti pirkėjui aiškią, tikslią ir išsamią informaciją apie parduodamą prekę ar paslaugą nevykdymo. Taip pat neretai kyla klausimas, kaip elgtis, kai paaiškėja, kad vartotojas nori grąžinti nekokybišką prekę arba tiesiog pakeisti kokybišką, bet jam netikusią prekę.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuoja Civilinio proceso kodekso normos. Remiantis šiame kodekse įtvirtinta tvarka gali būti taikomos ir kituose teisės aktuose nurodytos laikinosios apsaugos priemonės, nes įstatymai gali nustatyti, kad nagrinėjant tam tikrų kategorijų civilines bylas gali būti taikomos šiuose įstatymuose nustatytos konkrečios laikinosios apsaugos priemonės. Pavyzdžiui, remiantis Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo nustatyta tvarka laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nagrinėjant autorių teisių gynimo bylas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.65 straipsnyje nurodytos laikinosios apsaugos priemonės taikomos nagrinėjant santuokos nutraukimo bylas. Paprastai prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas nagrinėja rašytinio proceso tvarka. Plačiau apie tai skaitykite straipsnyje LAIKINOSIOS APSAUGOS PRIEMONĖS CIVILINIAME PROCESE

Pasaulio bendruomenei siekiant skatinti keitimąsi informacija apie mokesčių mokėtojus ir taip mažinti mokesčių vengimą ir slėpimą, mažų mokesčių šalims, dar vadinamoms tikslinėmis teritorijomis, teks praskleisti paslapties šydą. Neseniai spaudoje sumirgėjo pranešimai, kad Valstybinė mokesčių inspekcija, išsiaiškinusi sandorių mastus, ėmėsi atidžiau tikrinti sandorius su tikslinėse teritorijose įsteigtais vienetais (kitaip - lengvatinės prekybos įmonėmis) vykdančius mokesčių mokėtojus. Daugiau informacijos apie tai rasite straipsnyje SANDORIŲ SU TIKSLINĖSE TERITORIJOSE REGISTRUOTOMIS ĮMONĖMIS MOKESTINIAI PAVOJAI.

Įmonių teisė

SVARBŪS ĮSTATYMŲ, REGLAMENTUOJANČIŲ BENDROVIŲ VEIKLĄ, PAKEITIMAI

Rolandas MISIUS
Advokatų profesinės bendrijos „Euroteisės biuras" partneris
M. Romerio universiteto lektorius

Veiklos efektyvumą skatinantys sprendimai pradeda bent iš dalies atsispindėti ir teisinio reguliavimo procese. Pastaruoju metu buvo priimta keletas su Juridinių asmenų registru susijusių įstatymų ir kitų teisės aktų pakeitimų, kurie sumažina juridinių asmenų steigimo ir veiklos biurokratinius suvaržymus, todėl ateityje turėtų prisidėti prie verslo konkurencingumo didinimo ir ekonomikos atsigavimo. Šiame straipsnyje apžvelgsime ir įvertinsime pagrindines įstatymų naujoves šioje srityje.

Civilinio kodekso 1.21, 2.47, 2.49, 2.54, 2.55, 2.58, 2.62, 2.64, 2.65, 2.66, 2.70, 2.71, 2.72, 2.82, 2.100, 2.104, 2.106, 2.114, 2.180 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatyme (toliau - CK pataisos), be redakcinio pobūdžio pakeitimų, buvo padaryta ir kitų pakeitimų: 1) sutrumpinti juridinių asmenų registravimo terminai; 2) pakeistas juridinio asmens buveinės teisinis reglamentavimas; 3) numatyta, kad vietoj juridinio asmens pažymėjimo bus išduodamas Juridinių asmenų registro išrašas; 4) atsisakyta privalomo reikalavimo Juridinių asmenų registre kaupti asmenų, turinčių teisę juridinio asmens vardu sudaryti sandorius, parašų pavyzdžius. Pakeitimai su nedidelėmis išimtimis įsigaliojo nuo 2010 m. sausio 1 d. Šiuos pakeitimus aptarsime detaliau.
1. Juridinių asmenų registravimo terminų sutrumpinimas. CK pataisomis pakeitus CK 2.64 str. 3 dalį, juridinius asmenis bus privaloma įregistruoti per tris darbo dienas nuo reikalingų dokumentų pateikimo ir atlyginimo už registravimą sumokėjimo. Įdomiausias, man regis, yra šių nuostatų taikymas praktikoje. 2010 m. sausio mėn., jau įsigaliojus CK pataisoms, juridiniai asmenys (bent jau Vilniaus mieste) buvo registruojami ne tris, o penkias darbo dienas. Juridinių asmenų registro darbuotojai aiškino, kad vėluojama buvo dėl to, jog dar nepakeisti poįstatyminiai teisės aktai, įgyvendinantys minėtas CK nuostatas. Be abejo, įstatymo ir poįstatyminio teisės akto kolizija visuomet turi būti sprendžiama įstatymo, kaip didesnę galią turinčio teisės akto, naudai, o Juridinių asmenų registro vadovai privalėtų griežčiau kontroliuoti, kad viešosios paslaugos būtų teikiamos tinkamai.
2. Juridinio asmens buveinės teisinio reglamentavimo pakeitimai. Įstatuose nebereikės nurodyti juridinio asmens buveinės (CK 47 str. 1 d.). Sprendimą dėl juridinio asmens buveinės nuo šiol priims steigėjai (CK 2.49 str. 4 d.). Pavyzdžiui, bendrovės steigimo akte ar sutartyje privaloma nurodyti buveinę (Akcinių bendrovių įstatymo 7 str. 2 d. 2 p.). Sprendimas dėl juridinio asmens buveinės pakeitimo priimamas juridinio asmens steigimo dokumentų nustatyta tvarka, jeigu kitaip nenurodyta atskirų juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose (CK 2.49 str. 4 d.). Pavyzdžiui, bendrovių atveju buveinės keitimo klausimą spręs visuotinis akcininkų susirinkimas (Akcinių bendrovių įstatymo 20 str. 1 d. 2 p.). Šie teisės aktų pakeitimai vertintini teigiamai, nes, pakeitus bendrovės buveinę, nebereikės automatiškai keisti įstatų ar kito steigimo dokumento, dėl to buveinės pakeitimo formalumų tvarkymas bus ekonomiškesnis.
3. Parašų pavyzdžių atsisakymas. Įsigaliojus CK pataisoms, neprivaloma Juridinių asmenų registrui pateikti asmenų, turinčių teisę juridinio asmens vardu sudaryti sandorius, parašų pavyzdžių. Šis pakeitimas taip pat sveikintinas, nes tokių registre saugomų parašų panaudojimo sritis labai siaura: kilus ginčui dėl parašo tikrumo ir paskyrus rašysenos ekspertizę, registre saugomus parašus būtų galima panaudoti kaip lyginamuosius pavyzdžius. Dėl tokios siauros panaudojimo srities visiems juridiniams asmenims uždėti administracinę naštą tvirtinti savo parašus ir juos teikti registrui išties netikslinga.
4. Juridinio asmens registravimo pažymėjimo keitimas registro išrašu. Juridinių asmenų registravimo pažymėjimas laikytinas pasenusiu posovietinės valstybės reliktu. Pirma, šiame pažymėjime pateikiami duomenys apie juridinį asmenį yra labai skurdūs. Antra, gaminant šiuos pažymėjimus patiriama papildomų išlaidų. Tobulėjant Juridinių asmenų registro internetinėms duomenų bazėms, gaminti pažymėjimus yra neefektyvu. Vokietijos, Lenkijos ir kitų valstybių, kuriose duomenys apie juridinį asmenį pateikiami registrą teikiančios institucijos išrašuose, verslininkai jau seniai kalba apie senųjų pažymėjimų naudojimo beprasmiškumą. 2010 m. vasario pabaigoje, rašant šį straipsnį, Juridinių asmenų registro išrašai vietoj senųjų pažymėjimų dar nebuvo išduodami. Registro tvarkytojo atstovai aiškino, kad būtina atnaujinti turimą programinę įrangą.

Akcinių bendrovių įstatymo 2, 4, 7, 10, 11, 12, 14, 17, 18, 26, 26(1), 32, 34, 35, 37, 41, 45, 47, 48, 53, 57, 62, 63, 65, 72, 73, 74, 75, 77, 78 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir Įstatymo papildymo 41(1) straipsniu įstatyme (toliau - ABĮ pataisos), be redakcinio pobūdžio ar mažiau svarbių pataisų, įtvirtintos šios teisinio reguliavimo naujovės: 1) duomenys apie UAB akcininkus bus vieši ir 2) detaliai reglamentuota bendrovės vadovo atleidimo tvarka. Aptariamos ABĮ pataisos įsigalioja nuo 2010 m. kovo 1 d.
Duomenų apie UAB akcininkus viešumas. Iki ABĮ pataisų įsigaliojimo beveik visus duomenis apie UAB akcininkus buvo galima gauti tik pačioje bendrovėje. Įgyvendinant Dvyliktosios bendrovių teisės direktyvos nuostatas, Juridinių asmenų registre tebuvo registruojami duomenys apie vienintelį UAB akcininką (ABĮ 37 str. 12 d.). Duomenis apie UAB akcininkus būdavo galima gauti iš Juridinių asmenų registro ir tais atvejais, kai registrui keičiant bendrovės įstatus, valdymo organų narius ir kitais atvejais būdavo teikiami visuotinių akcininkų susirinkimų protokolai. Buvęs reglamentavimas iš esmės neužtikrino kreditorių ir kitų socialinių grupių interesų. Lietuva buvo tapusi bene vienintele regiono valstybe, kurioje nebuvo registruojami UAB ar analogiškų ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų dalyviai.
Priėmus ABĮ pataisas, UAB turės būti sudaromas akcininkų sąrašas, kuriame bus pateikiami išsamūs kiekvieno bendrovės akcininko duomenys. Po 2010 m. kovo 1 d. steigiamos UAB turės sudaryti akcininkų sąrašus ir pateikti juos Juridinių asmenų registrui. Pakeistą UAB akcininkų sąrašą reikės pateikti registrui per penkias dienas nuo jo sudarymo. Iki 2010 kovo 1 d. įsteigtos UAB akcininkų sąrašus turės pateikti Juridinių asmenų registro tvarkytojui registruodamos bendrovės duomenų ar dokumentų pakeitimus, bet ne vėliau kaip iki 2010 m. spalio 1 d.
Išsamus bendrovės vadovo atleidimo tvarkos reglamentavimas. Iki ABĮ pataisų priėmimo praktikoje kildavo tam tikrų teisinių kolizijų ir kitokio pobūdžio neaiškumų atleidžiant bendrovės vadovą. Pavyzdžiui, buvo neaišku, kokia apimtimi bendrovės vadovui taikytina Darbo kodekso 127 str. 1 dalyje įtvirtinta darbuotojo teisė nutraukti darbo sutartį įspėjus darbdavį prieš 14 dienų. Teisės taikymo problemas sukeldavo dvejopas vadovo teisinis statusas: jį su bendrove sieja civiliniai ir darbo teisiniai santykiai. Dauguma bendrovių specialistų pabrėždavo fiduciarinį bendrovės ir jos vadovo santykių pobūdį ir iš jo kylančią atleidžiamo vadovo pareigą sudaryti sąlygas tinkamai perleisti pareigas naujam bendrovės vadovui. Iš esmės šis požiūris įtvirtintas ir ABĮ pataisose, kurios užpildė su vadovo atleidimu susijusias teisės aktų spragas.
Taigi ABĮ 37 str. 5 dalyje aiškiai reglamentuojama bendrovės vadovo atsistatydinimo teisė. Vadovas įgyvendina šią teisę pateikdamas rašytinį atsistatydinimo pareiškimą jį išrinkusiam bendrovės organui. Jei vadovą renka valdyba ar stebėtojų taryba, ji sprendimą atšaukti vadovą turi priimti per 15 dienų nuo atsistatydinimo pranešimo gavimo. Jei vadovą renka visuotinis akcininkų susirinkimas, atsistatydinantis vadovas privalo sušauti visuotinį akcininkų susirinkimą vadovo pakeitimo klausimams svarstyti. ABĮ 37 str. 5 dalyje taip pat reglamentuotas vadovo darbo sutarties pasibaigimo terminas tais atvejais, kai jį išrinkęs bendrovės organas nepriima sprendimo atšaukti vadovą.
ABĮ 37 str. 6 dalyje reglamentuojamas pranešimo Juridinių asmenų registro tvarkytojui apie vadovo pakeitimą pateikimas. ABĮ pataisose įtvirtinta pažangi naujovė: jei vadovą išrinkęs bendrovės organas nepriima sprendimo atšaukti atsistatydinimo pranešimą pateikusį vadovą, apie sutarties su juo pasibaigimą Juridinių asmenų registro tvarkytojui praneša atsistatydinęs bendrovės vadovas. Tokiu būdu bent iš dalies išsprendžiama veiklos nevykdančios bendrovės problema: nuo 2010 m. kovo 1 d. tokios bendrovės galės išregistruoti iš registro savo vadovą. Iki šiol Juridinių asmenų registro tvarkytojas laikėsi požiūrio, kad bet kuri registre įregistruota bendrovė turi turėti vadovą, ir atsisakydavo jį išregistruoti, jei nebūdavo išrenkamas naujas vadovas. Pažymėtina, kad bendrovės veiklos sustabdymo institutas Lietuvoje dar apskritai nežinomas, tuo požiūriu civiliniai įstatymai atsilieka netgi nuo mokesčių teisės normų (pavyzdžiui, Mokesčių administravimo įstatymo 77 straipsnyje reglamentuojamas laikinai veiklos nevykdančio mokesčio mokėtojo atleidimas nuo mokesčio deklaracijos pateikimo).
Apibendrinant galima teigti, kad aptartos įstatymų pataisos prisidės prie bendrovių veiklos efektyvumo skatinimo, padidės bendrovių veiklos skaidrumas, bus geriau užtikrinti įvairių socialinių grupių interesai.