Friedrich Nietzsche

Anapus gėrio ir blogio

(Daugiau)

Vadovas

2011, Nr. 7-8

Straipsnių santrauka 

Organizacijos diagnostika - kelias į „sveiką" įmonę


Ar darbuotojai dirba visu pajėgumu? Ar vadovai padarė viską, kad įmonė efektyviai funkcionuotų? Ar įmonės strategija yra sėkmingai įgyvendinama? Kuriose srityse įmonė neišnaudoja savo potencialo? Kas trukdo pasiekti dar geresnių rezultatų? Ar įmonės procesai tinkamai suorganizuoti ir sklandžiai vyksta? Į visus šiuos klausimus padeda atsakyti organizacijos diagnostika.

Organizacijos diagnostika (OD) - tai tarsi kasmetinis sveikatos patikrinimas. Atliekant tai reguliariai galima išvengti netikėtumų ir išlaikyti aukštą įmonės lygį. Organizacijos diagnostikos tikslas - išsiaiškinti darbuotojų nuomonę apie įmonę, ar jiems aiškūs įmonės veiklos tikslai, vadovavimo efektyvumą, funkcijų ir atsakomybės pasiskirstymą, bendradarbiavimą, atmosferą darbe, motyvacinės sistemos efektyvumą, darbuotojų požiūrį į darbą, lojalumą, santykius su vadovais ir bendradarbiais. Įmonės diagnostikos tyrimas parodo esamą situaciją visoje įmonėje ir atskiruose padaliniuose, atskleidžia stipriąsias įmonės puses, vidinius nepasitenkinimo šaltinius ir tuos elementus, kuriuos reikia keisti bei tobulinti.
Taikant OD galima įvertinti dvi pagrindines sritis: grupes (aukščiausio lygio vadovai, padaliniai, skyriai, darbuotojų grupės ir pan.) bei įmonėje vykstančius procesus (sprendimų priėmimas, tikslų iškėlimas, planavimas ir kontrolės metodai, komunikacijos procesai, atskirų grupių ar skyrių bendradarbiavimas, sudėtingų situacijų sprendimas).
OD esmė yra atrasti, kas trukdo organizacijai tobulėti ir pasiekti geresnių rezultatų. Dažnai įmonės ieško lengvų ir greitų sprendimų, nesigilindamos į tai, kodėl kyla įvairių nesusipratimų ar gaunami prasti rezultatai. Tačiau pastangos ir laikas, skirtas detalesnei situacijos įmonėje analizei atlikti, padeda tikslingai parinkti poveikio priemones ir išspręsti problemą. Jei gersime vaistus nuo kosulio, bet nesiaiškinsime, kokia kosulio priežastis, mes ligos neišgydysime, tik prislopinsime jos pasireiškimą, o jei nustatysime, kad tai plaučių uždegimas ar bronchitas, galėsime parinkti tinkamiausius vaistus ir išgydyti ligą. Lygiai taip pat įmonei reikia kovoti ne su simptomais, o taikant OD atskleisti tikrąsias įmonės problemas ir parinkti efektyviausią jų įveikimo strategiją.
Taigi OD - kaip rentgeno nuotrauka: išoriškai problemų ar lūžių galime nematyti, o padarius nuotrauką ar tyrimą paaiškėja tikroji situacija.
Tai yra straipsnio santrauka. Daugiau naudingų publikacijų rasite prenumeruodami žurnalą „Vadovas".
______________________________________________________________
KAI DARBUOTOJAS NETINKA SUTARTAM DARBUI ATLIKTI

Darbo sąlygų užtikrinimas
Darbo kodeksas (DK) suteikia darbdaviui teisę jo iniciatyva atleisti iš darbo darbuotoją dėl paaiškėjusio netinkamumo darbo sutartimi sulygtam darbui atlikti. Tačiau darbuotojas negali būti pripažintas netinkamu dirbti, jeigu jis negali tinkamai atlikti darbinių pareigų dėl to, kad jam darbovietėje nesudarytos normalios darbo sąlygos. DK 191 straipsnis įpareigoja darbdavį užtikrinti tokias darbo sąlygas, kad darbuotojas galėtų įvykdyti darbo normas, o tam būtina: 1) tinkama mašinų, staklių ir prietaisų būklė; 2) aprūpinimas techniniais dokumentais reikiamu laiku; 3) darbui atlikti reikalingų medžiagų ir įrankių tinkama kokybė ir jų pateikimas reikiamu laiku; 4) gamybos aprūpinimas elektros, dujų ir kitokia energija; 5) saugios ir nekenksmingos sveikatai darbo sąlygos (saugumo technikos taisyklių ir normų laikymasis, reikiamas apšvietimas, šildymas, ventiliacija, triukšmo, spinduliavimo, vibravimo ir kitų žalingų veiksnių, neigiamai veikiančių darbuotojų sveikatą, pašalinimas ir kt.); 6) tinkamų sąlygų norminių teisės aktų nustatyta tvarka kelti profesinę kvalifikaciją ir tobulinti įgūdžius sudarymas; 7) kitos sąlygos, reikalingos konkretiems darbams atlikti.

Darbuotojo dalykinės savybės
Darbdavys pagal DK 129 straipsnį gali nutraukti neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju, kai nėra jo kaltės, tik dėl svarbių priežasčių, jeigu negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą ir jeigu apie numatomą atleidimą darbuotojas laiku įspėjamas. Pagal minėto straipsnio antrąją dalį svarbiomis priežastimis nutraukti su darbuotoju darbo sutartį gali būti pripažįstamos ir tokios darbuotojo asmeninės savybės, kurios yra susijusios su darbuotojo kvalifikacija, jo profesiniais gebėjimais bei elgesiu darbe, kai dėl to nėra konstatuota paties darbuotojo kaltės.
Aplinkybės, susijusios su darbuotojo kvalifikacija, profesiniais gebėjimais, jo elgesiu darbe, bei kitos su darbuotojo asmeniu susijusios aplinkybės gali būti svarbi priežastis nutraukti darbo sutartį tik tada, kai dėl tokių aplinkybių egzistavimo darbuotojas nuolat nesugeba tinkamai atlikti darbo sutartimi sulygtų pareigų (darbo). Ar darbuotojas tinka atlikti pavestą darbą, sprendžia darbdavys, tačiau, kilus ginčui, darbdavys privalo teisme šias aplinkybes įrodyti konkrečiais faktais, paremti objektyviais įrodymais. Darbuotojas yra netinkamas sutartoms darbo funkcijoms atlikti, kai jis sistemingai neįvykdo darbo normų, gamina broką arba netinkamai atlieka kitokias savo darbines pareigas ir tai nėra susiję su kaltais darbuotojo veiksmas ar neveikimu.
Panaikinus įrašus socialinio draudimo pažymėjime apie darbuotojo dirbtus darbus bei atleidimo iš jų priežastis, svarbu jau darbuotoją priimant į darbą konstatuoti jo dalykines savybes. Tai galima patikrinti priimamam į darbą asmeniui darbdavio iniciatyva nustačius bandomąjį laiką, per kurį darbdavys gali nustatyti tokio darbuotojo asmenines savybes ir, jeigu jos įvertinamos neigiamai, atleisti darbuotoją iš darbo dėl nepatenkinamų išbandymo rezultatų ir tuo pačiu išvengti jo vėlesnio atleidimo iš darbo pagal gana sudėtingą DK 129 straipsnyje nustatytą procedūrą.
Tai yra straipsnio santrauka. Daugiau naudingų publikacijų rasite prenumeruodami žurnalą „Vadovas".
____________________________________________________________
Kam reikalingos atostogos

Kai esate pavargę, visi aplinkui atrodo kvailiai.
Tačiau teisybė lieka ta pati - jūs esate pavargę.

Daugiau nei pusė kanadiečių teigia neturintys pakankamai laiko šeimai, draugams (Lietuvoje tokių darbuotojų skaičius taip pat būtų nemažas), bet tik ketvirtadalis jų planavo sulėtinti darbo tempą ateinančiais metais. Panašu, kad tampame darbo „apsėstaisiais", priklausomais nuo žinučių, balso pašto ir bevielio ryšio. Ir nors dauguma darbuotojų sako, jog jiems reikia atostogų, kad atsipalaiduotų ir atsigautų, tačiau beveik pusė jų teigia esą per daug užimti, kad atostogautų!

Dirbame sunkiau ir ilgiau, turime mažiau laiko šeimai ir gyvenimui. Nors technologijos kai kuriose srityse padeda, darbas darosi sudėtingesnis. Informacijos kiekis didėja, o ir pati informacija nuolat kinta. Dėl nuolatinės įtampos ir krūvio miegame vidutiniškai viena valanda mažiau, nei esame įpratę.
Dauguma mūsų dirba naudodami didžiulius adrenalino (hormono „kautis ar bėgti") rezervus, leidžiančio susidoroti su kritinėmis situacijomis. Išėjus atostogų, adrenalino lygis tampa normalus ir pajuntamas nuovargis, kuris buvo patikimai slepiamas. Rezultatas - išsekimas, raumenų skausmai, migrena, nerimas ir depresija.
Teisybė ta, kad mums nelabai sekasi nubrėžti ribas tarp darbo ir viso kito gyvenimo. Dauguma mūsų esame savo darbo įkaitai, dėl vienokių ar kitokių priežasčių įsitikinę, kad darbas yra rimtesnė veikla už atostogas. Deja, taip nėra.
Specialistai įspėja: darbo laimėjimai turi ir antrąją pusę - tai emocinė ir fizinė įtampa, kuri gali virsti neurozėmis.
Dažnai kyla kaltės jausmas imant atostogas „net" dvi savaites iš karto. Kaip paaiškinti, kad net kai turime pakankamai laisvų dienų, išnaudojame ne visas? Tyrimo duomenimis, 2005 metais jiems priklausančių atostogų neišnaudojo 31 proc. amerikiečių, 24 proc. kanadiečių, 21 proc. Didžiosios Britanijos gyventojų, 17 proc. prancūzų, 18 proc. vokiečių ir net 42 proc. olandų.
Tai yra straipsnio santrauka. Daugiau naudingų publikacijų rasite prenumeruodami žurnalą „Vadovas".

 

Birutė Vilčiauskaitė

Šis tas apie verslo etiką...

Verslas šiuolaikinėje visuomenėje įgyja vis didesnę galią, kuri turi įtakos įvairioms visuomenės gyvenimo sritims. Atitinkamai visuomenė verčia verslą prisiimti atsakomybę už gerovės kūrimą, vertybių puoselėjimą, naudojamų priemonių, iškeltiems tikslams pasiekti, tinkamumą. Tad verslas vertinamas ne tik teisiniu, ekonominiu, bet ir etiniu aspektu.
Šio straipsnio tikslas - apžvelgti verslo etikos istoriją, pagrindinius principus, svarbiausias etines problemas, su kuriomis susiduria verslininkai Lietuvoje ir pasaulyje.

Verslo etiką galima skirti į makroetiką ir mikroetiką. Mikroetika nagrinėja moralinius santykius verslo organizacijos viduje, santykius tarp verslo organizacijų kaip
moralinių subjektų, taip pat tarp jų samdomų darbuotojų ir akcininkų. Makroetiką sudaro ta verslo etikos dalis, kuri tyrinėja moralinių santykių specifiką tarp
visuomenės socialinės ir ekonominės sistemos makrosubjektų, verslo organizacijų,
valstybės ir visuomenės apskritai, taip pat jos atskirų dalių.
Etinės problemos visų pirma yra žmonių bendravimo rezultatas, nes tik bendraudami vieni su kitais, žmonės priima sprendimus, kurie gali būti vertinami iš etinių pozicijų. Verslininkai, samdydami žmones įmonės (savo) tikslams pasiekti, priversti priimti sprendimus, kurie išprovokuoja etines problemas. Tad etines problemas įmonėje lemia
verslo subjektų moralinė branda, teikiamų moralinių vertybių prioritetas.
Verslo sociologė L. Nesh išskiria svarbiausias etines problemas, su kuriomis dažniausiai susiduria verslininkai:
• Godumas.
• Faktų ir teisingos informacijos ataskaitose nuslėpimas.
• Prastos produkcijos gaminimas.
• Nesąžiningas kainų kėlimas ar tiesioginė apgaulė derybų metu.
• Pernelyg didelis pasitikėjimas savo teisingumu.
• Prasta darbo ir prekių kokybė, aklas paklusnumas vadovybei, kad ir kokia neetiška ir neteisinga ji būtų.
• Prieštaravimai tarp asmeninių ir verslo organizacijos interesų.
• Galimybių nebuvimas siekiant išsakyti savo pasipiktinimą ar nesutikimą nuolatiniu neetišku poelgiu organizacijoje.
• Nepakankamas dėmesys šeimai ir asmeniniam gyvenimui dėl pernelyg didelio darbo krūvio.
• Nesaugios produkcijos gamyba.
• Perdėtas dėmesys kilimui karjeros laiptais.
• Kilimas karjeros laiptais „per kitų galvas".
• Darbuotojų apgaulė, siekiant gauti naudos organizacijai.

Šiuolaikinė verslo etika remiasi trimis pagrindiniais teiginiais:

• Įmonė privalo kurti bei pateikti visuomenei ne tik materialinius produktus, bet ir kurti moralines vertybes.
• Verslo organizacijų pelnas ir kitos gaunamos lėšos turi būti kreipiamos visuomeniškai
reikšmingiems tikslams siekti.
• Sprendžiant problemas, kylančias verslo pasaulyje, prioritetas turi būti teikiamas
tarpasmeniniams interesams derinti, o tik po to produkcijos gamybai didinti.
Verslininkas, pradėdamas verslą, paprastai prisiima trejopus įsipareigojimus:
• darbuotojams,
• verslo partneriams,
• valstybei.
Įsipareigojimai darbuotojams - laiku mokami atlyginimai, pagarba, sąžiningumas. Įsipareigojimų verslo partneriams vykdymas - sutartyje numatytų sąlygų laikymasis. Vienai sutarties šaliai pažeidus nustatytas sąlygas, atsiranda įtampa, nepasitikėjimas, nutrūksta tolesnis bendradarbiavimas. Toks verslininkas patiria ne tik materialių nuostolių, jis įgyja nepatikimumo verslo partnerio vardą verslo pasaulyje ir visuomenės akyse. Tai turi neigiamos įtakos tolesnei jo verslo sėkmei. Verslininko įsipareigojimas valstybei - būtinumas laikytis verslininkystę apibrėžiančių įstatymų ir sąžiningai mokėti mokesčius. Šie jo įsipareigojimai doroviniu požiūriu vertintini tiek, kiek verslininkas, neslėpdamas tikrojo savo pajamų dydžio, pasiryžęs dalytis jomis su visuomene, kiek jis savanoriškai sutinka aukoti mokslui, menui palaikyti, labdarai.
Verslo etika Lietuvoje pirmuosius kelius skynėsi sunkiai - tam trukdė giliai įsišaknijęs požiūris, kad verslas ir dorovė yra nesuderinami. Ypač skaudūs buvo nepriklausomybės metų įvykiai: bankų griūtis, daugelio įmonių privatizavimas, jų bankrutavimas ir pan. Verslo etika Lietuvos verslininkams tapo ypač aktuali, kai pradėta daugiau bendrauti su užsienio partneriais. Kelių į Vakarų rinką paieška, siekiant civilizuoto verslo partnerių bendravimo, paskatino suprasti, kad verslo etinės nuostatos nėra tik graži, pašaipą kelianti teorija. Vis daugiau įmonių ne tik teigė, bet ir iš tiesų įgyvendino pagarbaus elgesio su darbuotojais, klientais, verslo partneriais idėjas. Deja, prasidėjęs ekonominis sunkmetis atskleidė kai kurių Lietuvos verslininkų veidą - kai kuriems verslo etinės nuostatos liko tik skambūs žodžiai, įrašyti jų kompanijų internetiniuose puslapiuose (bandymas sutaupyti darbuotojų sąskaita, įmonių bankrotai, akcininkų slapstymasis nuo verslo partnerių ar klientų ir neprisiimta atsakomybė už skolą). Tai labai sumažino visuomenės pasitikėjimą verslu.
Nepaisant to kur plėtojamas verslas (Lietuvoje ar užsienyje), kokios yra ekonominės sąlygos, galima drąsiai teigti, kad verslininko etikos kodekse turėtų būti įrašytos bendrosios nuostatos, kuriomis turėtų vadovautis kiekvienas save gerbiantis verslininkas:
• verslas neturi kenkti žmogaus sveikatai, žmogaus ekologinei ir ekonominei aplinkai;
• verslininkas turi mokėti dorai užsidirbti pinigų;
• verslininkas neturi užmiršti, kad rinkoje be jo yra ir kitų asmenų, kurių interesų jis negali nepaisyti;
• verslininkas turi siekti ne sunaikinti konkurentą, bet ieškoti abipusiai naudingo bendradarbiavimo;
• verslininkas turi sąžiningai vykdyti įsipareigojimus verslo partneriams ir stengtis, kad šie taip pat elgtųsi su juo;
• rizika, kuriai ryžtasi verslininkas, imdamasis kokio nors verslo, turėtų būti pagrįsta, o atsakomybė už jos padarinius - asmeniška;
• verslas - rizikinga veikla: galima ne tik praturtėti, bet ir viską prarasti, todėl verslininkas turi būti tam psichologiškai pasirengęs;
• verslininkas pirmiausia turi gerbti žmones, o tik po to viską vertinti pinigais.
Gerai perprasti verslo etiketą, paisyti verslo pasaulyje pripažintų normų ir nerašytų taisyklių - tai verslininko kelias į sėkmę. Priešingai manantiems verslininkams (ypač Lietuvos) norėtųsi priminti populiarų lietuvių posakį: „melo kojos trumpos", t. y. tai, ką sutaupysite apgavę klientus, darbuotojus ar verslo partnerius, bus tik momentinė nauda, ilgainiui atsirūgsianti šimtais kartų didesniais nuostoliais!
Tai straipsnio santrauka. Visą straipsnį galite perskaityti elektroninėje žurnalo VADOVAS versijoje. Prenumeruokite!

 


Pagrindiniai sėkmingo bendravimo principai
Evelina VIDUOLIENĖ
Psichologė

Mūsų sėkmė ir bendravimo su kitais kokybė labiausiai priklauso nuo mūsų pačių sugebėjimo bendrauti. Visada vieniems žmonėms sekasi geriau bendrauti nei kitiems. Vertėtų panagrinėti, kur glūdi sėkmės paslaptis. Gal tai bendravimo įgūdžiai? Pažiūrėkime, kas turi įtakos bendravimui.

Atvirumas. Dažnam gali kilti klausimas: „Kiek artimai bendrauti ir atsiskleisti darbe?". Tai priklauso nuo mūsų pasirinkimo. Tačiau verta nepamiršti, kad koją sėkmingiems tarpusavio santykiams gali pakišti mūsų pačių uždarumas ar drovumas. Kuo mažiau bendraujame, tuo mažiau kiti apie mus žino. Kuo mažiau žino, tuo paslaptingesni atrodome. Paslaptingumas nėra vien smalsumą žadinanti savybė. Ilgainiui ji verčia kitus nesąmoningai pradėti mūsų šalintis. Gali būti, kad toks reagavimo būdas yra išlikęs iš senų laikų - yra saugiau atokiau laikytis nuo tų, kurie yra nepažinti, nesuprantami, vadinasi, greičiausiai nepriklauso mūsų rūšiai. Jei nežinome, ką vienu ar kitu klausimu galvoja žmogus, su kuriuo bendraujame, kai jis dažnai tyli ir tiesiog stebi aplinką kažką sau galvodamas, bet nepasakydamas kitiems, jei kartais net nenutuokiame, kaip jis jaučiasi, mes patys šalia tokio žmogaus jaučiamės nejaukiai ir nesaugiai, nes nežinome, kada ir ko iš jo tikėtis.

Nuoširdumas. Tai mes pajuntame intuityviai. Tad geriau bendrauti mažiau, bet nuoširdžiai, nei bet kaip. Greičiausiai ne kartą esate patyrę patys - jei pajuntate, kad žmogus su jumis kalba nenuoširdžiai, elgiasi kaip „lapė", vėliau vengiate turėti su juo bet kokių reikalų. Štai taip lengvai galima sugadinti tai, ką ilgai kūrėme.
Tolerancija. Kiekvienas žmogus, dirbantis kartu su jumis, „atsineša" ir savo patirtį: skirtingą auklėjimą, vertybes, požiūrį į gyvenimą, darbą ir bendravimą. Jei kyla sunkumų bendraujant su kitokiais nei esame mes, tai daugiau yra mūsų, o ne jų rūpestis. Pasitaiko situacijų, kad nesutarimai, ginčai, nesveika konkurencija trukdo produktyviai dirbti. Tuomet tai tampa ir organizacijos rūpesčiu.

Kompromisai. Bendraujant ne tik iš kalbos, bet ir iš galvos reikėtų išmesti visus „kitas privalėtų, turėtų" ir pan. Gerai apsvarsčius, akivaizdu, kad kitas neturi ir neprivalo elgtis taip, kaip mes norime, vien todėl, kad mes taip norime. Jis turi savo įsitikinimus, savo patirtį, savo pasaulio suvokimą. Ir natūralu, kad tas suvokimas skiriasi nuo mūsiškio.
Bendraujant ir asmeniniame gyvenime, ir profesinėje srityje, labai svarbūs kompromisai, kurių esmė - ne priversti kitą pakeisti nuomonę, pamatyti taip, kaip matome mes, o suprasti vienam kitą ir pasiekti abipusį sutarimą - nepaisant visų skirtumų, mums bendrauti yra įmanoma ir svarbu. Visuomet, kai kyla noras kontroliuoti kitą ar pyktis, pravartu atsiminti, kad esame individualūs ir siekiame to, kas geriausia mums patiems. Ir tai nereiškia, kad norime pakenkti kitam.
Prieštarauti galima ir mandagiai, nepažeidžiant kito savigarbos jausmo ir parodant, kad, nors mūsų nuomonės nesutampa, mes jį vertiname: „Suprantu, ką turi galvoje. Tačiau aš manau ..., nes ...", „Aš tau pritariu dėl ..., bet norėčiau...". Bendraudami atvirai ir racionaliai, pagrįsdami savo požiūrį, parodome, kad tai tėra tik nuomonių nesutapimas, o ne nusistatymas prieš kitą žmogų.
Pagarba kitam žmogui. Ar bendraudami įsiklausote į kito nuomonę? Kokiu tonu išsakote pastabas ar savo nuomonę? Ar nesąmoningai nenuvertinate kito žmogaus, nežiūrite į jį skeptiškai? Kai kurie dalykai bendraujant yra tokie natūralūs, kad galime net nepastebėti, kaip juos taikome. Jei kitam žmogui mes nerodome deramos pagarbos ar bendraujame su juo nenuoširdžiai, neverta tikėtis, kad jam bus su mumis malonu bendrauti ar kad mūsų nesišalins, nes tokie veiksmai tikrai nedidina kitų noro būti šalia mūsų.


Bendravimą galime palyginti su tenisu: žaidžiant šį žaidimą mums nereikia nuolat turėti kamuoliuką savo rankose, svarbiau yra juo dalintis. Taip ir bendraujant nereikia siekti nuolat būti viršesniam ir teisiam. Daug svarbiau keistis nuomonėmis: tu-aš-tu-aš...

Tai straipsnio santrauka. Visą straipsnį galite perskaityti elektroninėje žurnalo VADOVAS versijoje. Prenumeruokite!

Žurnalas „Vadovas"
Darbuotojų perkėlimas į kitą darbą
Henrikas DAVIDAVIČIUS
LR teisėjų asociacijos narys

Gamyba, jos technologija bei darbo organizavimas nuolat kinta ir dėl šių priežasčių atsiranda būtinybė perskirstyti darbo jėgą tarp atskirų ūkio šakų, šalinti sutrikimus ir prastovas darbe. Be to, vykdant profesinę veiklą kyla kai kurių darbuotojų dalykinė kvalifikacija ir jiems sudarytinos sąlygos kilti karjeros laiptais darbe. Pagaliau kai kuriems darbuotojams dėl jų kvalifikacijos stokos, sveikatos sutrikimų ir nustatytų lengvatų ar kitų aplinkybių tenka keisti darbo sąlygas, todėl juos būtina perkelti į kitą darbą.
Kai darbuotojas sudaro darbo sutartį su darbdaviu dėl darbo pastarojo įmonėje, įstaigoje, organizacijoje (toliau - įmonė), sutarties šalys sutaria dėl darbuotojo būtinųjų ir kitų darbo sąlygų. Kaip nustato Darbo kodekso (DK) 118 ir 119 straipsniai, darbdavys neturi teisės reikalauti, kad darbuotojas atliktų darbą, nesulygtą darbo sutartimi, o papildomas darbas (pareigos) turi būti aptartas darbo sutartyje. Kai būtina, kad darbuotojas atliktų darbą, nesulygtą darbo sutartimi, jis turi būti perkeliamas į kitą darbą laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos.

Darbo sutarties sąlygos
Darbo teisės teorijoje darbo sutarties sąlygos pagal atsiradimo būdą skirstomos į nustatomas šalių (darbdavio ir darbuotojo) susitarimo ar norminių aktų (įstatymo, kolektyvinės sutarties ir pan.) pagrindu. Šalių susitarimu nustatomos darbo sąlygos savo ruožtu skirstomos į būtinąsias ir papildomas. Būtinosios sąlygos yra tokios, dėl kurių šalims nesusitarus darbo sutartis laikoma nesudaryta. Būtinosios sąlygos yra dvejopos: privalomos visoms darbo sutartims, nurodytos DK 95 str. pirmoje dalyje (darbuotojo darbovietė, taip pat darbo funkcijos), be jų nė viena darbo sutartis negalioja; kitos darbo sąlygos, būtinos, kad galiotų tam tikra darbo sutarties rūšis, nes kitaip sutartis bus laikoma įprasta darbo sutartimi; tai DK 95 str. antroje dalyje nurodytas susitarimas dėl darbo sutarties termino, sezoninio darbo pobūdžio ir kt.
Papildomos darbo sąlygos yra visos kitos darbo sutartyje šalių aptariamos, bet nesančios, būtent šiai sutarčiai sudaryti būtinos sąlygos, dėl jų galima tartis arba nesitarti ir jos neturi įtakos darbo sutarties galiojimui. Jeigu šalys susitaria dėl papildomų sąlygų ir jas nurodo darbo sutartyje, sulygtos papildomos darbo sąlygos tampa privalomos darbo sutarties šalims taip, kaip ir būtinosios, ir vėliau jų negalima vienašališkai keisti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) kasacinėje praktikoje laikosi tos pozicijos, kad darbo sutarties šalies pageidaujama darbo sąlyga tampa būtinąja tik tuomet, kai dėl jos šalys susitaria ir ji įtraukiama į darbo sutartį. Jeigu šalys nepasiekia bendro susitarimo kuriuo nors klausimu ir jis neįtraukiamas į darbo sutartį, jis netampa darbo sąlyga. LAT teisėjų kolegija ieškovės A. P. byloje dėl darbo užmokesčio pažymėjo, kad abiem darbo sutarties šalims - darbdaviui ir darbuotojui - yra privalomos sąlygos, įtrauktos į darbo sutartį. Sąlygos, įtvirtintos ne darbo sutartyje, bet nuostatuose, įmonės vadovo įsakymuose, kituose administracijos aktuose, tampa neatskiriama darbo sutarties dalimi tik tuo atveju, kai darbo sutartyje yra nuoroda į konkretų aktą, t. y. abi sutarties šalys susitarė tokio akto nuostatas laikyti sutarties sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-300/2007).

Perkėlimo į kitą darbą samprata
Darbo kodekse nėra darbuotojo perkėlimo į kitą darbą apibūdinimo, nors dažnai minima būtinybė keisti sulygtas darbuotojo darbo sąlygas. DK 99 str. pirmoje dalyje nurodoma, kad darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitarė dėl darbo sutarties sąlygų, nustatytų to kodekso 95 straipsnyje. Iš to darytina išvada, kad perkėlimu į kitą darbą turėtų būti laikomas faktas, kai dirbančiam darbuotojui vėliau yra keičiamos anksčiau darbo sutartyje sulygtos darbo sąlygos. DK 120 str. antra dalis nustato, kad, keičiant DK 95 str. pirmoje ir antroje dalyse nustatytas būtinąsias darbo sąlygas, reikalingas išankstinis raštiškas darbuotojo sutikimas, išskyrus DK 121 straipsnyje nustatytus atvejus.
Kai nustatomos naujos darbo apmokėjimo sąlygos, darbdavys turi raštu apie tai pranešti darbuotojams ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį iki naujų sąlygų įsigaliojimo, tačiau iki 2010 m. gruodžio 31 d. kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatytas kitoks terminas, bet ne trumpesnis kaip 2 savaitės (DK 203 str.). Darbdavys gali keisti darbuotojo darbo apmokėjimo sąlygas be jo raštiško sutikimo, kai įstatymais, Vyriausybės nutarimais ar pagal kolektyvinę sutartį yra keičiamas tam tikros ūkio šakos, įmonės ar darbuotojų kategorijos darbo apmokėjimas. Tačiau DK 120 str. trečioje dalyje yra nuoroda, kad, keičiant darbo apmokėjimo sąlygas, sumažinti darbo užmokesčio be darbuotojo raštiško sutikimo negalima. Kasacinėje teismų praktikoje daroma išvada, kad ši nuoroda taikoma bet kuriuo atveju mažinant darbuotojo darbo užmokestį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-265/2005).
DK 120 str. pirmoje dalyje pažymėta, kad, esant svarbioms priežastims (kai keičiama gamyba, jos mastas, technologija arba darbo organizavimas, taip pat kitais gamybinio būtinumo atvejais), darbdavys turi teisę pakeisti darbo sutarties sąlygas, o jei darbuotojas nesutinka dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, jis gali būti atleistas iš darbo pagal DK 129 straipsnį, prieš tai pasiūlius jam turimą kitą laisvą darbo vietą. Be to, darbuotojas apie numatomą jo atleidimą iš darbo minėtu teisiniu pagrindu turi būti raštu įspėtas prieš du, o tam tikrais atvejais - prieš keturis mėnesius (DK 130 str. 1 d.).

Darbuotojo darbo vietos pakeitimas
DK 95 str. pirmoje dalyje nurodoma, kad kiekvienoje darbo sutartyje šalys privalo susitarti dėl būtinųjų sutarties sąlygų: darbuotojo darbovietės (įmonės, įstaigos, organizacijos, struktūrinio padalinio ir kt.) ir darbo funkcijų (dėl tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo arba tam tikrų pareigų). Būtinumą nurodyti šias sąlygas darbo sutartyje nustato ir Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 115 patvirtinta Darbo sutarties pavyzdinė forma (Žin., 2003, Nr. 11-412).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kasacine tvarka išnagrinėjęs ieškovės L. B. darbo bylą, pažymėjo, kad vadovaujantis DK 95 str. 1 dalimi darbo sutartyje būtina nurodyti darbovietę ir darbo funkcijas. Darbo kodekse vartojami du terminai: darbovietė ir darbo vieta. Nors kalbos atžvilgiu šios sąvokos yra tapačios, tačiau neretai darbovietė suprantama kaip darbdavys (įmonė, įstaiga, organizacija), o darbo vieta - siauriau, kaip konkreti darbo funkcijų atlikimo vieta. Teismo Teisėjų kolegija nusprendė, kad remiantis lingvistiniu įstatymo aiškinimu nurodyti darbovietę (įmonę) būtina, o darbo vietą (struktūrinį padalinį) reikia nurodyti tik šalims dėl to susitarus. Nagrinėjamos bylos atveju šalių sudarytoje sutartyje nurodyta ieškovės darbovietė (Lietuvos aklųjų biblioteka) ir darbo vieta (Ukmergės filialas). Šalių susitarimu nesusitarta dėl konkrečios darbo vietos (struktūrinio padalinio adreso), atsižvelgiant į kasatorės (darbuotojos) turimą negalią. Todėl Teisėjų kolegija nusprendė, kad, nors darbo sutartyje ir nenurodytas darbovietės struktūrinio padalinio (konkrečios darbo vietos) adresas, tačiau adreso pasikeitimas dėl darbuotojos turimos negalios laikytinas būtinosios darbo sutarties sąlygos dėl darbo vietos (DK 95 str. 1 d.) pakeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-274/2008).
Tai straipsnio santrauka. Visą straipsnį galite perskaityti elektroninėje žurnalo VADOVAS versijoje. Prenumeruokite!

Šio numerio temos:

Metinio pranešimo rengimo atmintinė

Metinį pranešimą privalo rengti akcinės ir uždarosios akcinės bendrovės, tikrosios ir komanditinės ūkinės bendrijos, kurių visi tikrieji nariai yra akcinės bendrovės arba uždarosios akcinės bendrovės.
Metinis pranešimas - tai metines finansines ataskaitas papildanti ataskaita, kurioje pateikiami Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 25 straipsnyje numatyti duomenys. Metinio pranešimo turinys nėra griežtai reglamentuotas. Šios ataskaitos paskirtis - laisva forma apžvelgti praėjusio ataskaitinio laikotarpio veiklą, išskiriant svarbiausius įvykius, grėsmes, pateikti ateities prognozes. Metinis pranešimas, kaip ir kitos finansinės ataskaitos, skirtas akcininkams ir kitiems išoriniams informacijos vartotojams. Kadangi metinis pranešimas nėra finansinių ataskaitų rinkinio sudėtinė dalis, akcininkai jo netvirtina. Metinį pranešimą pasirašo įmonės vadovas. Jeigu įmonėje sudaroma valdyba, ji turi patvirtinti įmonės vadovo parengtą metinį pranešimą.
____________________________________________________________
Atskaitomybė vadovui

Įmonių vadybos aparato darbuotojai - tiek aukščiausi vadovai, tiek žemesniųjų grandžių vadybininkai - sprendimams priimti naudojasi įvairia jiems reikalinga, su sprendžiamu klausimu susijusia informacija. Suprantama, vadovai visuomet nori, kad jų gaunama informacija būtų pakankamai išsami ir patikima, kad jos pagalba būtų galima minimaliai sumažinti klaidingo sprendimo priėmimo riziką. Straipsnyje trumpai aptarsime pagrindinius dalykus, susijusius su įmonių ir padalinių vadovams skirta atskaitomybe, siekiant gauti kokybišką informaciją apie vadovaujamą veiklą.
______________________________________________________________
Pagrindiniai sėkmingo bendravimo principai

Mūsų sėkmė ir bendravimo su kitais kokybė labiausiai priklauso nuo mūsų pačių sugebėjimo bendrauti. Visada vieniems žmonėms sekasi geriau bendrauti nei kitiems. Vertėtų panagrinėti, kur glūdi sėkmės paslaptis. Gal tai bendravimo įgūdžiai? Pažiūrėkime, kas turi įtakos bendravimui.
___________________________________________________________
Nori didesnio pelno - dirbk pelningiau arba keisk apskaitos metodiką (1)

Kai apskaitai tvarkyti naudojamos buhalterinės programos, finansines ataskaitas galima parengti paspaudus vos kelis klavišus. Kompiuterinių programų naudojimas dažnai sukuria įspūdį, kad finansinė atskaitomybės procesas tampa ne tik paprastesnis, bet ir pačios ataskaitos tampa tikslesnės. Todėl retas vadovas suabejoja pelno (nuostolių) ataskaitoje išvesto grynojo pelno ar balanse įrašytos turto vertės teisingumu. Nebent buhalteris bus privėlęs klaidų. Deja, pelno dydį ir kitų rodiklių reikšmes dažnai lemia ne įmonės veiklos sėkmė, bet taikoma apskaitos metodika. Šiuo atveju tiktų palyginimas su fotografija: nuotraukos kokybę dažnai lemia ne fotoaparatas ir net ne fotografo profesionalumas, o fotolaboratorijos specialisto pastangos ir pareigingumas. Mažai tikėtina, kad šią naujieną išgirdęs vadovas puls pats gilintis į finansinių ataskaitų rengimo niuansus. Tačiau skirtingų apskaitos metodikų apžvalga tikrai padės geriau suprasti finansines ataskaitas ir jose įrašytus duomenis. Juo labiau, kad šias ataskaitas pasirašo vien tik įmonės vadovas.

Kitame numeryje skaitykite:

- Darbuotojų atleidimas dėl įmonės struktūrinių pertvarkymų
- Kas lemia mokymų efektyvumą: Lektorių stilius ir dalyvių „kaukių balius"
- Supaprastinta tvarka susigrąžinti skolas ir pigiau, ir greičiau.

REGLAMENTAI
DARBUOTOJAMS SUTEIKIAMOS MOKYMOSI ATOSTOGOS

Henrikas DAVIDAVIČIUS
LR teisėjų asociacijos narys

Dažni atvejai, kai darbuotojai, ypač jaunesni, dirbdami įmonėje, įstaigoje, organizacijoje (toliau - įmonė) kartu ir mokosi tam tikrose mokymo įstaigose. Darbo įstatymai numato tam tikras lengvatas ir garantijas darbuotojams, kurie neakivaizdžiai (nuotoliniu būdu) mokosi bendrojo lavinimo mokyklose, taip pat įstatymų nustatyta tvarka įregistruotose (t. y. valstybės pripažintose) aukštesniosiose ar aukštosiose mokyklose. Darbo kodekse (DK) numatyta mokymosi atostogų suteikimo tvarka, jų apmokėjimas ir kitos šias atostogas reglamentuojančios sąlygos.
Mokymosi atostogų suteikimo tvarka
Mokymosi atostogos - tai viena iš DK 178 straipsnyje numatytų tikslinių atostogų rūšių. Šios atostogos suteikiamos konkrečiam tikslui, būtent stojamiesiems egzaminams į aukštesniąsias ir aukštąsias mokyklas pasirengti ir laikyti, o besimokantiesiems bendrojo lavinimo mokyklose ir aukštesniosiose ar aukštosiose mokyklose: eiliniams egzaminams pasirengti ir laikyti; įskaitoms pasirengti ir laikyti; laboratoriniams darbams atlikti ir konsultacijoms; diplominiam (bakalauro, magistro) darbui baigti ir ginti; valstybiniams (baigiamiesiems) egzaminams pasirengti ir laikyti. Darbuotojams, dirbantiems pagal kelias darbo sutartis, tokios atostogos suteikiamos kiekvienoje darbovietėje.
DK 181 straipsnyje numatyta, kad darbuotojo teisės į mokymosi atostogas darbdavys savo iniciatyva negali suvaržyti. Numatytas minimalus mokymosi atostogų terminas negali būti trumpinamas, be to, abiejų darbo sutarties šalių valia gali būti pratęstas. Darbuotojas, parašęs prašymą suteikti mokymosi atostogas, kartu turi darbdaviui pateikti ir atitinkamos mokymo įstaigos pažymą apie egzaminų, įskaitų ir kitų užsiėmimų laiką. Be to, darbdavys turi teisę pareikalauti, kad darbuotojas pateiktų tam tikrus įrodymus, patvirtinančius, kad mokymosi atostogas darbuotojas panaudojo būtent konkrečiam tikslui (mokymo įstaigos pažymą apie įvykdytus mokslo planus, studijų knygelę su žymomis apie išlaikytus egzaminus ir pan.).
Darbuotojams, kurie mokosi nenutraukdami darbo, pageidaujant kasmetinės atostogos derinamos prie mokymosi, tai yra egzaminų, įskaitų, diplominio darbo gynimo, laboratorinių darbų ir konsultacijų laiko (DK 169 str. 4 d. 7 p.), tačiau ši darbuotojo teisė nėra absoliuti.
Kaip nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT), aiškinant DK 181 str. 2 dalies normą teleologiniu (pagal tikslą) ir lingvistiniu metodais, darytina išvada, kad joje ne tik nenustatyta darbdavio teisės atsisakyti suteikti darbuotojui tikslines mokymosi atostogas, bet ir, kitaip nei kasmetinių atostogų suteikimo tvarka, mokymosi atostogų laikas derinamas ne šalių susitarimu, o priklauso nuo to, kokiu tikslu atostogų prašoma, ir siejamas su egzamino, įskaitos laikymo ar kitokios mokymosi užduoties atlikimo laiku. Taigi darbuotojo teisės į mokymosi atostogas atveju šalių teisių ir pareigų pusiausvyra, palyginti su teisės į kasmetines atostogas įgyvendinimo tvarka, modifikuojasi - darbuotojas turi daugiau garantijų, o darbdavio teisės labiau apribotos.
Tačiau teismas pažymėjo, kad pagal DK 169 str. 7 dalį asmenims, kurie mokosi nenutraukdami darbo, kasmetinės atostogos jiems pageidaujant derinamos prie egzaminų, įskaitų laikymo, diplominio darbo rengimo, laboratorinių darbų ir konsultacijų laiko. Ši norma tam tikru požiūriu apriboja darbo sutarties šalių susitarimo dėl kasmetinių atostogų suteikimo laiko laisvę. Darbuotojui įgyvendinus teisę į tikslines atostogas ir jam pageidaujant, kasmetinės atostogos turėtų būti derinamos prie darbuotojo tikslinių mokymosi atostogų laiko. Kita vertus, ši darbuotojo teisė nėra absoliuti, įstatymo formuluotė „derinamos" suponuoja šalių įpareigojimą tartis atsižvelgiant į viena kitos interesus. Tai, kad DK 181 straipsnio nuostatos suteikia darbuotojui teisę reikalauti suteikti tikslines mokymosi atostogas tam tikru konkrečiu, mokymo įstaigos dokumentais pagrįstu laiku, nereiškia, kad darbdaviui uždedama pareiga kartu su tikslinėmis atostogomis (prieš jas arba iš karto po jų) suteikti darbuotojui kasmetines atostogas. Bet kuriuo atveju kasmetinės atostogos prie tikslinių atostogų turi būti derinamos (LAT 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-437/2008).
Mokymosi atostogų trukmė
DK 181 straipsnyje nustatyta, kad darbuotojams suteikiamos mokymosi atostogos stojamiesiems egzaminams į aukštesniąsias ir aukštąsias mokyklas pasirengti ir laikyti - po tris dienas kiekvienam egzaminui. Darbuotojams, kurie mokosi bendrojo lavinimo mokyklose ar aukštesniosiose bei aukštosiose mokyklose, pagal šių mokyklų pažymas suteikiamos mokymosi atostogos:
1) eiliniams egzaminams pasirengti ir laikyti - po tris dienas kiekvienam egzaminui;
2) įskaitoms pasirengti ir laikyti - po dvi dienas kiekvienai įskaitai;
3) laboratoriniams darbams atlikti ir konsultacijoms - tiek dienų, kiek nustatyta mokymo planuose ir tvarkaraščiuose;
4) diplominiam (bakalauro, magistro) darbui baigti ir ginti - trisdešimt dienų;
5) valstybiniams (baigiamiesiems) egzaminams pasirengti ir laikyti - po šešias dienas kiekvienam egzaminui.
Į čia nurodytą dienų skaičių įskaitomos visos kalendorinės dienos, tarp jų ir poilsio bei švenčių dienos. Tačiau į mokymosi atostogų trukmę neįskaitomas darbuotojo kelionei sugaištas laikas.
Mokymosi atostogų apmokėjimas
Mokymosi atostogos iš esmės yra viena iš nemokomų atostogų rūšių. Šios atostogos apmokamos tik tuo atveju, kai darbuotojas mokosi įmonei siunčiant arba kai tai numatyta įmonės kolektyvinėje sutartyje, šalių pasirašytoje darbo sutartyje, arba šalių sutarta atskirai pasirašytame susitarime. Visais kitais atvejais mokymosi atostogos gali būti apmokėtos, jei darbdavys su tuo sutinka.
Darbuotojui, kuris dirbdamas dar ir mokosi, t. y. laiko stojamuosius egzaminus į aukštesniąsias ar aukštąsias mokyklas turėdamas įmonės siuntimą, už suteikiamas mokymosi atostogas įmonė moka ne mažesnį kaip vidutinį jo darbo užmokestį (DK 210 str. 1 d.).
Darbuotojui, kuris laiko stojamuosius egzaminus ar mokosi savo iniciatyva, klausimas, ar mokėti jam už mokymosi laiką, sprendžiamas kolektyvinėse sutartyse arba šalių sutarimu. Tokiu atveju mokymosi metu darbuotojo mėnesio uždarbis negali būti mažesnis už Vyriausybės nustatytą minimaliąją mėnesinę algą (DK 209 str. 2 d.). Jeigu darbuotojas tuo metu dirba ne visą darbo krūvį, šios išmokos atitinkamai mažinamos (DK 146 str. 3 d.). Be to, besimokantiems darbuotojams kolektyvinėse sutartyse gali būti nustatytos papildomos lengvatos ir garantijos (DK 209 str. 1 d.).
Kartais darbo sutarties šalys pasirašo susitarimą, kad darbdavys apmoka darbuotojui visas mokymosi išlaidas aukštesniojoje ar aukštojoje mokykloje, o darbuotojas už tai įsipareigoja baigęs mokyklą dirbti pas darbdavį sutartą metų skaičių. Kai darbuotojas nevykdo prisiimtų įsipareigojimų ir anksčiau nei sutarta be svarbių priežasčių palieka darbovietę arba yra atleidžiamas iš darbo už kaltus veiksmus, įmonė gali kreiptis į teismą ir išreikalauti iš tokio darbuotojo už jo mokslą sumokėtus pinigus per paskutiniuosius darbo metus, kai toks darbuotojo įsipareigojimas buvo numatytas jo darbo sutartyje. Kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatyta ir kita kompensavimo tvarka bei terminai (DK 95 str. 5 d.).
Mokymosi atostogų įskaitymas į darbo stažą
Kai darbuotojui suteikiamos apmokamos mokymosi atostogos, jos esminės reikšmės darbuotojo darbo stažui neturi. Jeigu darbuotojas šiomis atostogomis naudojosi nemokamai, įmonės administracija per 3 darbo dienas turi išsiųsti „Sodros" teritoriniam skyriui pranešimą (forma 12-SD) apie apdraustojo asmens nedraudiminio laikotarpio pradžią, o vėliau - ir apie to laikotarpio pabaigą (Žin., 2010, Nr. 73-3728).
DK 170 str. 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad į darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, įskaitomos nemokamos atostogos, bet ne daugiau kaip 14 kalendorinių dienų. Vadinasi, nemokamos mokymosi atostogos, viršijančios 14 kalendorinių dienų, nebus įskaitytos į darbo metus gauti kasmetines atostogas.

Žurnale „Vadovas" Nr. 12 skaitykite

PERKI PREKĘ IŠ BANKRUTUOJANČIO - NEPAMIRŠK PVM
Remiantis Statistikos departamento pateikiama informacija, per 2009 m. pradėtų naujų bankroto procesų skaičius, palyginti su praėjusiais metais, išaugo net 92,6% ir siekė 1843. Palyginkite: 2008 m. pradėti 957 bankroto procesai, o per šalį palietusią 1999 m. Rusijos krizę - 247. Bankrutuojančių įmonių nuolat daugėja, o tai skaudžiai atsiliepia šalies ūkio būklei, tačiau kartu sudaro sąlygas kitiems rinkos dalyviams įsigyti turto už patrauklią kainą. Atliekant tokius sandorius svarbu žinoti tam tikras mokestines prievoles, susijusias su PVM taikymu, apskaičiavimu ir atskaitos ypatybėmis.
____________________________________________________________
GYVENTOJAS PERLEIDO NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ: KOKIUS MOKESČIUS PRIVALU SUMOKĖTI IR DEKLARUOTI?
Gyvenime įgyjame ir perleid˛iame nekilnojamąjį turtą. Perleisti galima dovanojant arba parduodant ar kitaip perleid˛iant nuosavybėn. Pastaruoju atveju gaunama pajamų, kurioms pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymą (toliau - GPM įstatymas) taikomos tam tikros apmokestinimo taisyklės. Šiame straipsnyje jas ir aptarsime.
_____________________________________________________________
EFEKTYVUS VADOVAVIMAS - VERSLO SĖKMĖS GARANTAS
Bet kokios įmonės egzistavimas prasideda nuo vadovo. Būtent jis nustato, kokie įmonės tikslai, kokią veiklą vykdys, atrenka darbuotojus, skiria jiems atitinkamas užduotis, planuoja organizacijos ateitį. Tad efektyvus vadovavimas - menas įtikinti kitus savo noru padaryti tai, ko nori tu.
_____________________________________________________________
DARBO IR ASMENINIO GYVENIMO PUSIAUSVYRA
Pastaruoju metu tenka vis dažniau sutikti žmonių, kuriems darbas ir įvairūs įsipareigojimai užima vis didesnę gyvenimo dalį. Taigi asmeniniams norams, laisvalaikiui, poilsiui ar artimiems žmonėms skiriama daug mažiau laiko. Norime to ar nenorime, tačiau šiuo atveju neišvengiamas vidinis konfliktas tarp „noriu" ir „privalau". Aptarsime žingsnius, padėsiančius suderinti darbą ir asmeninį gyvenimą.

Reglamentai
INVESTICINIO PROJEKTO LENGVATA -
GALIMYBĖ DAUGELIUI ĮMONIŲ TOBULINTI VEIKLĄ PELNO MOKESČIO SĄSKAITA
Doc. dr. auditorius Gediminas KALČINSKAS
„Pačiolio" bendrovės prezidentas

Pastaruoju metu valdžia nelepina įmonių lengvatomis ar galimybe mokėti mažesnį pelno mokestį. Galima paminėti galimybę pasinaudoti lengvatiniu pelno mokesčio tarifu, pagreitintais ilgalaikio turto nusidėvėjimo skaičiavimo metodais ir mažoms įmonėms taikomais ilgalaikio turto nusidėvėjimo normatyvais, mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros darbų sąnaudų tinkamo pripažinimo teikiamomis lengvatomis, menamų palūkanų už paskolas asocijuotiesiems asmenims ir išlaidų darbuotojų naudai pripažinimu, galimybe sumažinti pelno mokestį sumokėtu dividendų mokesčiu bei suteiktos paramos suma, mokestinių nuostolių perkėlimu ir jų perdavimu kitiems vienetų grupės vienetams. Vertėtų pripažinti, kad visos šios lengvatos palyginti ribotos, nes įmonė turi tenkinti nemažai reikalavimų, kuriuos nustato šių lengvatų taikymo ribojimai. Todėl, norint jomis pasinaudoti, be abejo, reikalinga aukšta mokesčius apskaičiuojančių asmenų kvalifikacija.
Jau antri metai, kai pritaikiusios investicinio projekto lengvatą įmonės gali nemokamai atnaujinti bent dalį savo ilgalaikio turto, pasinaudodamos galimybe net perpus susimažinti apmokestinamąjį pelną iki 2017 metų. Taigi galima sutaupyti išties nemenkas sumas. Suprantama, tai reikia daryti kvalifikuotai ir apdairiai, nes valstybės biudžetas tiek pat lėšų nesurinks, o mokesčių administratoriai priekabiai tikrins visas pasinaudojimo šia lengvata aplinkybes.

Investicinio projekto lengvatos taikymo galimybės
Pelno mokesčio įstatymo 2 str. 121 dalyje, 401 ir 461 straipsniuose nustatyta investicinio projekto lengvata leidžia net iki 50 proc. sumažinti apmokestinamąjį pelną įmonėms, investuojančioms į esminį technologijos atnaujinimą. Taigi Įstatymo reikalavimus atitinkančios įmonės, pažangiai atnaujindamos savo ilgalaikį turtą, to turto vertės sąskaita jau antri metai apmokestinamąjį pelną gali susimažinti perpus, vėlesniais laikotarpiais to paties turto nusidėvėjimo sąskaita bendra tvarka didindamos leidžiamus atskaitymus ir taip antrą kartą mažindamos apmokestinamąjį rezultatą.
Tačiau reikia įsisąmoninti, kad šios, taip pat ir kitų panašių lengvatų svarbiausias tikslas - ne šiaip sumažinti įmonių biudžetui mokamų mokesčių sumą, bet suteikti ja pasinaudojusioms įmonėms galimybę sutaupyto pelno mokesčio sąskaita plėtoti ir tobulinti savo veiklą, didinti produktyvumą, konkurencingumą ir energetinį efektyvumą, kad vėliau į biudžetą iš lengvata pasinaudojusių įmonių galima būtų surinkti daugiau lėšų negu jos sutaupė, pasinaudodamos minėta lengvata. Todėl reikia būti atsargiems ir žinoti valdžios keliamus reikalavimus bei nuolat stebėti, kaip mokesčių administratorius aiškina kai kurias šios srities nuostatas, kurios Įstatyme pateiktos neaiškiai, abejotinai ar dviprasmiškai. Įmonių vadovai turi tartis su savo vyriausiais buhalteriais ar kitais mokesčius apskaičiuojančiais specialistais, nes ir šiame straipsnyje dėl suprantamų priežasčių pateikiame tik pačią aptariamos lengvatos esmę.
*** Pirmiausia žinotina, kad investicinio projekto lengvata taikoma ne kiekvienai ilgalaikio turto grupei. Pelno mokesčio įstatymo 461 straipsnyje apibrėžta, kurioms šio įstatymo 1 priedėlyje pateiktoms ilgalaikio turto grupėms taikytina aptariamoji lengvata: mašinoms ir įrengimams; įrenginiams (statiniams, gręžiniams ir kt.); kompiuterinei technikai ir ryšio priemonėms (kompiuteriams, jų tinklams ir įrangai); programinei įrangai; įsigytoms teisėms. Deja, tačiau aptariamos lengvatos taikyti negalima, pavyzdžiui, investuojant į pastatus, elektros perdavimo ir ryšių (išskyrus kompiuterių tinklus) įtaisus, vamzdynus, baldus, visų rūšių automobilių transportą, kitą materialųjį turtą. Tačiau ir tais atvejais, kai ilgalaikis turtas priskirtinas turto rūšiai, kuriai taikoma investicinio projekto lengvata, reikia atsižvelgti į tai, kad toks turtas turi būti naudojamas vienam iš šių tikslų: naujiems ar papildomiems produktams gaminti ar paslaugoms teikti arba gamybos (ar paslaugų teikimo) pajėgumams didinti, arba naujam gamybos (ar paslaugų teikimo) procesui įdiegti, arba esamam procesui (ar jo daliai) iš esmės pakeisti, taip pat tarptautiniais išradimų patentais apsaugotoms technologijoms įdiegti. Jeigu investiciją skiria tik turimam ilgalaikiam turtui pakeisti kitu analogiškos rūšies ilgalaikiu turtu, tokia investicija nelaikoma investiciniu projektu, kuriam galima taikyti pelno mokesčio lengvatą.
Šio reikalavimo nereikia suprasti „paraidžiui", pavyzdžiui, keisdama nudėvėtą turtą į analogišką naują (tiesą sakant, šiais laikais ne taip lengva surasti visiškai tokį pat naują turtą kaip nudėvėtasis), įmonė tenkintų išvardytuosius ilgalaikio turto įsigijimo tikslus. Juk turint naujo turto galima gaminti šiek tiek kitokią produkciją (teikti šiek tiek kitokias paslaugas) ar bent jau per laiko vienetą jos gaminti daugiau, nes naujas turtas bus našesnis, vadinasi, didės gamybos pajėgumai ir (arba) tobulės gamybos procesas. Siekiant išvengti galimų nesusipratimų su mokesčių administratoriumi, geriausia būtų, kad įmonės vadovas išleistų atitinkamą įsakymą, kuriuo paskelbtų investicinio projekto vykdymo pradžią (dar geriau, jei parengtų atitinkamą verslo planą), o buhalterinės apskaitos politikos įsakymo mokesčių dalyje atitinkamam įmonėje mokesčius apskaičiuojančiam padaliniui nurodytų pradėti taikyti šią mokestinę lengvatą.
*** Investicinio projekto lengvata taikoma tik tinkamai pradėtam naudoti turtui. Pelno mokesčio įstatymo 461 str. 1 dalies 2 punkte įvardytos net trys viena kitą patikslinančios investicinio projekto lengvatos sąlygos. Pirmiausia reikalaujama, kad investicinio projekto objektas - turtas - būtų nenaudotas ir pagamintas ne anksčiau kaip prieš dvejus metus, be to, skaičiuojant nuo ilgalaikio turto naudojimo pradžios. Vadinasi, pradedant naudoti investicinio projekto turtą, būtina surašyti tokio turto atidavimo eksploatuoti aktą, nes tikrinant mokestinės lengvatos taikymo pagrįstumą, kontroliuojančiajam visuomet galės kilti abejonių. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad turtas neturi būti naudotas. Todėl tuo atveju, jeigu turtas įsigytas ne iš „pirmų rankų", investicinio projekto lengvata ketinanti pasinaudoti įmonė turi pasirūpinti įrodymais, kad tas turtas anksčiau tikrai nebuvo naudotas. Tai ne visuomet paprasta padaryti, todėl tuo turi pasirūpinti įmonės buhalteris ar juristas. Be to, turtą, kurį numatoma laikyti investicinio projekto lengvatos objektu, būtina tinkamai inventorizuoti ir, be turto atidavimo eksploatuoti aktų, pildyti kai kuriuos kitus dokumentus: ilgalaikio turto priėmimo ir perdavimo arba savos gamybos ilgalaikio turto pajamavimo aktus, turto apskaitos korteles, ilgalaikio turto registracijos knygas, jeigu reikia, sudaryti turto sąrašus pagal to turto buvimo vietas.
*** Apmokestinamąjį pelną galima sumažinti per mokestinį laikotarpį, už kurį apskaičiuotas apmokestinamasis pelnas mažinamas, faktiškai patirtų išlaidų turtui įsigyti dydžiu. Tai, be abejo, nereiškia, kad už investiciniam projektui įgyvendinti naudojamą turtą turi būti sumokėta pinigais ar kitu turtu. Jis gali būti įsigyjamas skolon, pagal paskolos sutartį, pirkimo-pardavimo sutartį išsimokėtinai nuomos sutarties pagrindu, natūriniais mainais - svarbu turėti tinkamai įformintą tokio turto įsigijimo ar pasigaminimo dokumentą ir sutartį, kurioje būtų numatytas turto nuosavybės teisės perėjimas įmonei, numatančiai to turto sąskaita pasinaudoti investicinio projekto lengvata.
*** Bet kuriuo būdu įsigyjant ilgalaikį turtą, kuriam ketinama taikyti investicinio projekto lengvatą, svarbu teisingai apskaičiuoti tos lengvatos sumą. Ją apskaičiuojant būtina atsižvelgti į dar kai kuriuos mūsų iki šiol neaptartus apribojimus. Pirmiausia reikia įvertinti, iš kokių šaltinių įsigytas turtas. Iš PMĮ 461 str. 3 dalies nuostatų darytina išvada, kad turtas turi būti įsigytas iš vieneto nuosavų ar skolintų lėšų, nenaudojant nacionalinio biudžeto, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, kitų valstybės pinigų fondų, savivaldybių fondų, Europos Sąjungos ir kitos finansinės paramos (pavyzdžiui, kurio nors kito vienetų grupės vieneto) lėšų.
*** Turtas, kurio pagrindu pritaikoma investicinio projekto lengvata, turi būti ne tik ilgalaikis savo esme, bet ir iš tikrųjų turi teikti įmonei naudą pakankamai ilgą laiką, kaip nurodyta Įstatyme, - bent jau ne trumpiau kaip trejus metus. Išimtys taikomos tik trimis atvejais: kai vienetas pasibaigia ir turtas nebenaudojamas tada, kai jis prarandamas dėl nenugalimos jėgos (force majeure) arba nusikalstamos trečiųjų asmenų veikos. Jei paaiškėja, kad turtas naudojamas trumpiau nei trejus metus dėl kitų nei pastarosios priežastys, dėl sumažinto pelno mokesčio neapskaičiuotas pelnas turi būti sumokėtas į valstybės biudžetą, perskaičiuojant ir apmokestinant praėjusių mokestinių laikotarpių (kuriais lengvata buvo pasinaudota) apmokestinamuosius pelnus.
*** Be to, tam tikro laikotarpio apmokestinamasis pelnas gali būti sumažintas ne daugiau kaip 50 procentų. Jeigu pelno mokesčio lengvatos suma yra didesnė, šią sumą viršijančios išlaidos gali būti perkeliamos į ateinančius keturis vienas po kito einančius mokestinius laikotarpius, kiekvieno jų pelno mokesčio sumą mažinant taip pat ne daugiau kaip po 50 procentų. Kadangi apmokestinamasis pelnas gali būti sumažintas per 2009-2013 metų mokestinius laikotarpius patirtomis išlaidomis, tai įskaitant ketverius metus, per kuriuos po turto įsigijimo metų gali būti mažinamas pelno mokestis, šia lengvata sumanios įmonės gali naudotis net iki 2017 metų imtinai.
Taikant investicinio projekto lengvatą reikia turėti omenyje, kad mažinama apmokestinamojo pelno suma, o sutaupomos nesumokėto pelno mokesčio sumos. Taigi, norint per šiuos ir ateinančius metus nuolat sumažinti pelno mokestį, kai įmonei taikomas 15 proc. pelno mokesčio tarifas, reikėtų investuoti išties nemenkas sumas. Turint laisvo turto arba esant galimybei, nebrangiai pasiskolinti, pasinaudoti lengvata, be abejo, prasminga. Reikia skaičiuoti!

Investicinio projekto lengvatos taikymo pavojai
*** Pagrindinis pavojus sietinas su valdžios nuostata: jeigu kurį nors mokestinį laikotarpį pasinaudojus investicinio projekto lengvata vėliau vieneto savininkams paskirstomas to paties laikotarpio uždirbtas pelnas, tai vienu ar kitu būdu į biudžetą turi būti sumokėta tam tikra suma, be to, ji gali būti didesnė nei sutaupytoji per tą laiką, kai buvo naudojamasi investicinio projekto lengvata. Taisyklė tokia: fiziniams asmenims paskirstomas pelnas ar jo dalis proporcingai tenkantis dėl investicinio projekto lengvatos neapmokestintam apmokestinamajam pelnui, apmokestinama, taikant atitinkamą mokesčio tarifą (jeigu paskirstomas 2009 metų „sutaupytas" pelno mokestis - 20 proc., jeigu 2010 metų - 15 proc.), suprantama, apmokestinant išmokėtus dividendus visais kitais priklausančiais mokesčiais, kurie galiojo (ar galios) atitinkamais metais.
Pirmiausia įmonių vadovai turi stebėti, kad įmonės, kurios pasinaudoja investicinio projekto lengvata ir vėliau skirsto uždirbtą pelną akcininkams, akcininkų susirinkimų protokoluose privalo nurodyti, kuriais metais uždirbtas pelnas skirstomas dividendais. Tai naujas dalykas, šitokio reikalavimo niekada nebuvo, o buhalteriai, registruodami akcininkų susirinkimo sprendimą dėl pelno paskirstymo, savo nuožiūra, vadovaudamiesi finansinės apskaitos logika, nurodydavo, kad pirmiausia skirstomas vėliausiais (pradžioje - ataskaitiniais) metais uždirbtas pelnas. Taip būdavo daroma turint tikslą, kad akcininkai matytų, ar jie nepaskirsto pelno daugiau nei tuo metu uždirba.
Dabar vadovautis tokia logika nebegalima, o aptartąją išvadą teks tiesiog padaryti žodžiu, neliečiant pačių pelno uždirbtų sumų. Juk akivaizdu, kad tam tikrai įmonei, pavyzdžiui, 2010 metais pasinaudojus maksimaliai leidžiama 50 proc. investicinio projekto lengvata, ir paskirsčius tų pačių metų pelną savininkams - fiziniams asmenims, 50 proc. paskirstyto pelno turės būti apmokestinta papildomu 15 proc. pelno mokesčiu. Taigi jeigu numatoma skirstyti kurių nors metų uždirbtą didelį pelną, tais metais reikia labai atsargiai naudotis daugeliu pelno mokesčio lengvatų, nes dėl to galima patirti nuostolių. Tarkime, 2011 metų visuotiniame akcininkų susirinkime skirstant 2010 metais uždirbtą pelną, įmonė pritaikys investicinio projekto lengvatą tų metų apmokestinamąjį pelną sumažindama maksimaliu dydžiu - 50 proc. (15 000 Lt). Ji sutaupys 2 250 Lt pelno mokesčio (15 000 Lt × 15%). Jeigu tais pat arba vėlesniais metais įmonės savininkai iš 2010 metais uždirbto pelno nuspręs išsimokėti 100 000 Lt dividendų, tokiu atveju 50 proc. šio pelno turi būti apmokestinta taikant 15 proc. tarifą: 50 000 Lt × 50% × 15% = 3 750 Lt. Tokią sumą įmonė privalo sumokėti į biudžetą ne vėliau kaip kito mėnesio, einančio po mėnesio, kurį dividendai buvo išmokėti, dešimtą dieną. Šiuo atveju įmonės savininkai, pasinaudoję investicinio projekto lengvata, patyrė nuostolį. Taip gali atsitikti ir neapdairiai naudojantis kitomis mokesčių lengvatomis.
Beje, jeigu įmonė analogišką lengvatą pritaikė apmokestindama 2009 metų pelną, o artėjančiame 2011 metų visuotiniame akcininkų susirinkime nuspręs skirstyti ne 2010, bet 2009 metų pelną (jeigu apskritai nenurodys, kurių metų pelnas skirstomas, tokią prielaidą bet kada galės padaryti mokesčių apskaičiavimo teisingumą tikrinantys pareigūnai), padėtis bus dar blogesnė, nes tokią fiziniams asmenims išmokėtų dividendų sumą ji turėtų apmokestinti net ne 15, bet 2009 metų apmokestinamojo pelno apmokestinimui galiojusiu 20 proc. mokesčio tarifu. Beje, negalima pamiršti ir tos aplinkybės, kad pasirenkant metus, kurių pelno sąskaita išmokami dividendai, grynojo pelno jiems išmokėti turi užtekti po visų privalomų atskaitymų, kurie daromi iš pelno prieš paskirstant jį dividendais. Taigi be kvalifikuoto mokesčių apskaičiavimo specialistų naudotis šia, kaip ir kitomis mokestinėmis lengvatomis, būtų per daug lengvabūdiška ir pavojinga.