Friedrich Nietzsche

Anapus gėrio ir blogio

(Daugiau)

Psichologija Tau

 

Gyvenimas pagal Mikę Pūkuotuką
Ramunė Žaržojutė

Manau, visi pažįstate Mikę Pūkuotuką - labai menko protelio meškiuką iš Šimtamylės girios. Jis mėgsta medų, galvoti pačiu galvočiausiu būdu ir kurti murmeles. Nors neypatingai didelių intelektinių gebėjimų Mikė turi vieną savybę, kurios jam galime pavydėti visi. Mažas, storas, negudrus meškiukas yra laimingas. Jis moka gyventi, mylėti ir džiaugtis.

Mikė Pūkuotukas, 2005 m. atšventęs garbingą 80-ies metų jubiliejų, debiutavo 1925 m. gruodžio 24 d. Londono laikraštyje „Evening News". Jį sukūrė rašytojas Alanas Aleksanderis Milnas, o įkvėpė meškiukas Vinipegas, gyvenęs Londono zoologijos sode. Knyga „Mikė Pūkuotukas" pasirodė 1926 metais ir netrukus iš jos puslapių dvelkiantis draugiškumas, šilta išmintis ir vaikystės nostalgija užkariavo visą pasaulį. 1961 metais mirus A. A. Milnui, Mikės Pūkuotuko autorines teises nupirko Volto Disnėjaus kino studija.
Tačiau jei norite pažinti šio mielo meškiuko sielą, nežiūrėkite animacinio filmo. Verčiau atsiverskite knygą „Mikė Pūkuotukas", trečiąjį pataisytą ir papildytą leidimą lietuvių kalba. Ją išleido leidykla „Garnelis", išsaugodama klasikines, nuostabiai šiltas Ernesto H. Shepardo iliustracijas.
O dabar pats metas atsiversti būtent šią knygą. Ir pasimokyti iš Mikės Pūkuotuko laimės.

Prastos bitės

- Gerai apsvarstęs, aš priėjau svarbią išvadą. Šitos bitės yra visiškai prastos.
- Iš tikrųjų?
- Visiškai prastos. Be to, manyčiau, kad jos turėtų nešti visiškai prastą medų *.

Psichologijoje tai vadinama „rūgščių vynuogių" fenomenu: tai, ko negali pasiekti, žmogus linkęs nuvertinti - kad nuoskauda ir nusivylimas sumažėtų. Kam man tos vynuogės, tos, aukštai aukštai ant šakos, jei jos rūgščios? Nors patvirtinti, kad jos rūgščios, niekas negali - niekas nepasiekia ir dėl to neragavo. Lygiai taip pat niekas negali patvirtinti, kad saldžios... Todėl kur kas geriau manyti, kad rūgščios. Ir diena atrodys kur kas šviesesnė.
Negavai darbo, kurio troškai? Gali galvoti, kad ten vyrauja varginanti konkurencijos atmosfera (o kam tau ji?). Nepavyko užkariauti tos žavios blondinės dėmesio? Gal ji nesugebėjo tavęs įvertinti?.. O tu juk ieškai tokios, kuri įvertintų... Taisyklė „Prastos bitės - prastas medus" atrodo paprasta, tačiau mes dažnai mieliau nuvertiname medaus kopinėtoją (t. y. save), o ne bites. Kartais - kad širdy būtų ramiau - visai pravartu nuvertinti bites. Net jei jų nešamas medus ir geras. Pūkuotukas tai puikiai žino.

Menkas protas

Jis atsisėdo ir ėmė galvoti pačiu galvočiausiu būdu, kokį tiktai galite įsivaizduoti. Paskui bakstelėjo letenėle į vieną Pėdsaką, dukart šniukštelėjo nosimi ir atsistojo [...].
- Buvau žioplas Apsigavėlis, [...] ir esu Labai Mažo Protelio Meškiukas.
- Esi geriausias Meškiukas pasaulyje,- paguodė jį Jonukas.
- Tikrai?! - džiaugsmingai sušuko Pūkuotukas. Ir staiga visas nušvito.
- Šiaip ar taip,- tarė jis,- jau laikas eiti pietų.
Ir nužingsniavo namo užkąsti.

Prastos bitės, žinoma, praverčia, kai norisi apsaugoti savo sielą nuo nuoskaudų. Tačiau jei visos bitės atrodo prastos ir visas medus neskanus - jau negerai. Tai kitas kraštutinumas, į kurį dažnai patenka žmonės, nuolat nuvertinantys kitus ir pasaulį (už viso to slypi pati didžiausia nemeilė - nemeilė sau). Paprastai dėl to jie lieka vieniši ir nesupranta, kad jų širdy nėra džiaugsmo ne dėl ko kito, o dėl jų pačių kaltės. Mikė Pūkuotukas save vertino labai realiai, su didele meile ir neatsisakydavo priimti komplimentų. Nevengdavo ir pats savęs pagirti - nes kas gi kitas pakels šuniui uodegą, jei ne jis pats?..

- Be Pūkuotuko,- iškilmingai tarė Triušis smailindamas pieštuką, - visas žygis bus neįmanomas [...].
Pūkuotukas nušleivojo į kampą ir išdidžiai pats sau tarė:
- Be manęs niekas neįmanoma. Toks jau aš Meškiukas.

Vieni moka, kiti - ne

- Ką gi, mes irgi trauksime namo,- tarė Kenga.- Iki pasimatymo, Pūkuotuk! Ir trimis dideliais šuoliais dingo iš akių.
Pūkuotukas pažiūrėjo jai įkandin. „Norėčiau va taip šokuoti,- pagalvojo jis.- Ką gi, vieni moka, o kiti nemoka. Ir viskas."

Kaip paprasta Labai Mažo Protelio Meškiukui atrodo tai, kas didžiajai žmonijos daliai kelia dideliausias kančias!.. Mums trukdo pavydas tiems, kuriems geriau sekasi, mes nuolat į kažką lygiuojamės, konkuruojame, siekiame aukštesnio posto, didesnių pinigų, snobiškai atsirenkame draugus, nes trokštame „madingos chebros"... Skaitome tik gerai kritikų įvertintas knygas, einame tik į garsių režisierių filmus, studijuojame tik universitetuose ir tik kokią nors teisę, nes tapti šaltkalviu kaimo profesinėje - „ne lygis" (ir nesvarbu, kad širdis linksta kaip tik ten).
Kokia prasmė pavydėti kaimynui naujos Alfa Romeo?.. Na, jis turi mašiną, o tu - ne. Bet tu turi du žavius vaikus, o jis - ne. Kokia prasmė trūks plyš tapti teisininku, jei šaltkalviai taip pat reikalingi? O kuris iš jų - ar teisininkas, ar šaltkalvis - reikalingesnis pasauliui, matyt, galėtų nuspręsti tik pats Dievas. Tik vargu ar jis imtųsi nagrinėti tokį klausimą. Nes pasauliui reikalingi visi. Ir mokantys šokinėti, ir nemokantys. Ir turintys proto, ir nelabai.

Didžioji Ankštuma

Meškiukas pabandė atsidusti, bet įsitikino, kad negali, nes buvo labai kietai įstrigęs. Ašara nuriedėjo jo skruostu, ir jis pasakė:
- Tada paskaityk man kokią Įkvepiančią Knygą, ką nors tokio, kas paguostų ir nuramintų Meškiuką, įspraustą į Didžiąją Ankštumą.

Gyvenimas mus visus kartais įspraudžia į Didžiąją Ankštumą. Joje įstringame, kai išgyvename praradimą ar didelius pokyčius. Kai bijome, depresuojame, vengiame atsakomybės, bėgame nuo pasaulio ir gyvenimo. Ką daro pastorėjęs Meškiukas, įstrigęs Triušio urvelyje?.. Ogi nesididžiuoja, nebijo draugams parodyti savo skausmo ir prašo pagalbos. Jei visi taip darytume, psichoterapeutai tikrai turėtų mažiau darbo.

Išdrįsti sakyti „taip"

Pūkuotukas mėgdavo užkrimsti Šiobeito lygiai vienuoliktą valandą ryto, užtat labai džiaugėsi matydamas Triušį imantį iš spintelės 1ėkštes ir puodelius, ir kai Triušis paklausė: „Ko norėtum prie duonos - ar medaus, ar kondensuoto pieno?" - Pūkuotukas taip susijaudino, kad atsakė: „Abiejų", - bet tučtuojau, kad nepasirodytų pernelyg gobšus, pridūrė: „Dėl duonos nesirūpink per daug, Triuši!" - Ir paskui gana ilgai neištarė nė žodžio...

Neįsivaizduojama situacija, kad Pūkuotukas atsisakytų maisto. Tačiau kur kas realesnė ji tampa, kai pagalvoju, pavyzdžiui, apie namo užsukančius svečius. „Gal arbatos?" - „Ne, ne, ką tu, namuose gėriau, nesirūpink" - „Gal sausainių? Pyrago? O gal tiesiog išsikepam bulvių ir sudorojam?" - „Ne, nesirūpink, tikrai nieko nenoriu, pavalgiau namie"... Tokie ir panašūs dialogai - daugelio iš mūsų kasdienybė. Žavią istoriją papasakojo viena moteris: ji vaišino svečius trintomis braškėmis. Padėjo pilną dubenį ant stalo, svečiams - lėkštutes, siūlo vaišintis, visi tik linkčioja, o braškės taip ir lieka nepaliestos. Ir tik svečiams išėjus ji pastebėjo, kad pamiršo padėti... šaukštą. Sakyčiau, pasitaikė dvasiškai stiprūs svečiai. Nepatinka man tokie. Tyli it sfinksai, o tu, šeimininke, jauskis kalta.
Kur kas labiau patinka žmonės, kurie primena, kad norėtų šlepečių, ir prisipažįsta, kad pirmiausia trokšta užsukti į tualetą, o pyragai - jau po to. Gera, paprasta ir saugu. Ir nereikia jaudintis, kad pamiršai ką nors pasiūlyti. Jie su dėkingumu priims tavo siūlomą pagalbą, pasinaudos kvietimu paviešėti sodyboje (kurio nereikės kartoti 10 kartų, kad įtikintum savo ketinimų rimtumu), ir tik apsidžiaugs, jei restorane nuspręsite apmokėti bendrą sąskaitą. Kitą kartą, nusprendus apmokėti jiems, apsidžiaugsi tu.

Neboti sakyti „Ne"

Pūkuotukas nužingsniavo tiesiai į sandėliuką, norėdamas įsitikinti, ar ten tebėra paskutinė medaus puodynėlė. Puodynėlė nebuvo dingus. Todėl nuėmė ją nuo lentynėlės.
- Padovanosiu ją Nulėpausiui,- paaiškino jis.- O ką tu jam duosi?
- Ar negalėčiau ir aš jam tą puodynę padovanoti? - paklausė Paršelis. - Kartu su tavim?
- Ne, - atsakė Pūkuotukas. - Ne per daug gerai sumanei.

Apie gebėjimą sakyti „ne" prirašyta krūvos straipsnių ir vadovėlių, tarsi reikšti savo norams ar nenorams jau būtų reikalingos ypatingos instrukcijos. O „ne" ir Afrikoj yra „ne". Paprastas žodelis nesutikimui išreikšti, nuo kurio Žemės rutulys neapsiverčia, tik sužino, kad jo paviršiumi vaikšto Asmenybės, turinčios Nuomonę. Be to, jį visi supranta - „ne" nekelia abejonių, o visokius: „Oi, na, aš pagalvosiu, na, aš dar nežinau..." - klausytojas gali interpretuoti kaip tik jam patinka. Ir nederėtų jo už tai kaltinti, ar ne?

Mėgautis mažais dalykais

- Tarkime, - pasakė jis Paršeliui, kad tu nori mane pagauti. Ką darytum?
- Na, - tarė Paršelis, - aš daryčiau taip. Pagaminčiau spąstus ir į tuos spąstus įdėčiau Puodynę Medaus, o tu jį užuostum ir įlįstum į vidų, ir...
- Įlįsčiau į vidų, - susijaudinęs nutraukė Pūkuotukas, - bet įlįsčiau labai atsargiai, kad nesusižeisčiau, ir visų pirma išlaižyčiau kraštus, tarytum ten nieko daugiau nėra, supranti, paskui pavaikščiočiau aplinkui ir trupučiuką apie tai pagalvočiau, po to vėl grįžčiau ir pradėčiau laižyti iš vidurio, o paskiau...
* * *
Ten jie ir nuėjo, ir netrukus Jonukas paklausė:
- Ką tu labiausiai mėgsti veikti, Pūkuotuk?
- Visų labiausiai, - atsakė Pūkuotukas, - aš... - ir čia jam teko sustoti ir pagalvoti; valgyti medų labai smagu, bet yra tokia akimirka, prieš pat valgant, kai būna dar smagiau, tik jis nežino, kaip ji vadinasi.

Paprasta džiaugtis, kai išloši loterijoje naują butą, gauni dovanų raktus nuo automobilio (na, ir patį automobilį, žinoma), pasilypėji karjeros laiptais, sutinki seniai matytą draugą... Tačiau visi šie dalykai pasitaiko labai retai - spėju, jiems suskaičiuoti pakaktų rankų ir kojų pirštų, o gyvenimas - kur kas ilgesnis. Ir jei mokėtumėme džiaugtis tik didžiausiomis sėkmėmis, absoliuti dauguma dienų atrodytų pilkos, monotoniškos ir nuobodžios.
Palaiminti tie, kurie moka džiaugtis mažu!.. Laimingi tie, kurie, net ir išėję iš dantisto kabineto, sugeba pastebėti pakelėje pražydusias pienes. Gera gyventi tiems, kurie, net ir sulaukę keturiasdešimties su trupučiu, šokinėja per balas kaip vaikai... Kaip dažnai pamirštame pasidžiaugti kavos aromatu, artimųjų meile ir šiluma, vaiko piešiniu, žydru dangumi su pūkuotais baltais debesiukais, skania vakariene, praeivių šypsenomis - begale dalykų, kuriuos būtų galima vardyti ir vardyti! Juk būtume kur kas laimingesni...

Geriau mąstyti pozityviai

- Įsivaizduok, Pūkuotuk, kad medis nuvirsta, kai mudu šalia stovim.
- Įsivaizduok, kad nenuvirsta, - atsakė Pūkuotukas gerokai pagalvojęs.
* * *
„O jei vėl įstrigsiu tarpdury kaip anąsyk, kai jo durys pasirodė per siauros? Aš žinau, kad nepastorėjau, tačiau jo durys galėjo suliesėti."

Į kiekvieną dalyką gyvenime galima žiūrėti kaip į stiklinę vandens: vienam ji atrodys puspilnė, kitam - pustuštė. Pozityvus mąstymas nėra įgimtas ir neateina savaime. Žinoma, yra absoliučių optimistų, tačiau ir jiems kartais reikia sau priminti: „Ei, ei, juk viskas gerai! Praradai viena, bet gavai kita!" Vadinasi, pozityvaus mąstymo galima ir reikia išmokti. Žinoma, kai sudūžta koks puodelis, nesunku mąstyti pozityviai - atseit, „šukės laimę neša" ir „bus tų puodelių, ne karo metai".
Tačiau kai ištinka sunki liga, netektis, rimtas konfliktas, kai prarandi pragyvenimo šaltinį ar stogą virš galvos - tokiais atvejais išlikti optimistiškam kur kas sunkiau. Bet įmanoma. Gyvenime nebūna taip, kad prarastum absoliučiai viską. Jei netenki darbo - pats laikas įvertinti santykius, kuriuos sukūrei, ir žmones, kurie yra šalia. Jei tenka atsisveikinti su artimu žmogumi, gali daugiau dėmesio skirti saviraiškai, iš naujo įvertinti savo laisvę. Iš skausmo galima daug išmokti, praradimuose galima atrasti prasmę. Galiausiai visa tai, kas mūsų nesužlugdo, tik padaro mus stipresnius.
Tik neverta įsivaizduoti, kad medis gali užvirsti ant tavęs, jei net vėjas dar nepakilo.

Intelektas - dar ne viskas

- Koks Triušis išmintingas! - reikšmingai pasakė Pūkuotukas.
- Taip, - atsakė Paršelis, - Triušis smegeningas.
Juodu patylėjo.
- Aš manau, - pasakė Pūkuotukas, - kad todėl jis nieko ir nesupranta.

Mikė Pūkuotukas ne pirmas mus moko, kad geriau pasaulį matyti širdimi. Nors XXI amžiuje protas ir intelektas tampa kone didžiausiomis vertybėmis, jie negali būti pagrindinis pasaulio ir žmonių pažinimo įrankis. Kai kalbama apie prisirišimą, meilę, atsakomybę, atsidavimą, draugystę, pasišventimą - ar toli mus gali nuvesti loginis mąstymas?.. Gal tik iki artimiausio universiteto ar mokslinių tyrimų centro durų, kur, net ir tapę profesoriais, vargu bau ar būsime mylimi studentų. Juk jiems - kaip keista! - nepakanka vien sausų mokslinių faktų. Jiems reikia žmogiškos šilumos, jiems reikia matyti, kad dėstytojas atsidavęs dėstomam dalykui, o mokslininkui jo tyrimo objektas rūpi ne vien intelektualiai.
Vien tik protas nepadės nei sukurti laimingos šeimos, nei užauginti vaikų, nei, galiausiai, padaryti karjeros. Net ir mokslinės.

Visko nesukontroliuosi

- Štai ir visas eilėraštis! - pareiškė jis. - Ar tau patinka, Paršeli?
- Taip, išskyrus litrus ir metrus, - pasakė Paršelis. - Man atrodo, jie čia netinka.
- Jie norėjo eiti po gramų, - paaiškino Pūkuotukas, - ir aš jiems leidau. Tai pats geriausias būdas eilėms rašyti - leisti daiktams susirikiuoti, kaip jie nori.

Mums labai patinka viską spręsti, daryti, organizuoti, apie viską ir už visus pagalvoti ir apskritai - sudėlioti viską į vietas. Tai sekina. Gal kur kas mažiau sekintų, jei kitiems paliktumėme daugiau laisvės?.. Jei labiau pasitikėtumėme bendradarbiais, draugais, vaikais, jei gėlėms sode leistumėme augti taip, kaip joms norisi, o naminiams gyvūnams - loti ar kniaukti, kada tik jiems tai šauna į galvą?.. Juk kad ir kiek mes stengtumėmės viską suorganizuoti pagal save, pasaulis vis tiek suksis kaip sukęsis.

Gera Kompanija (Paršelio pamoka)

„Jeigu, - galvojo jis, žiūrėdamas pro langą, - prasidėjus lietui, būčiau buvęs pas Pūkuotuką ar Jonuką, ar Triušį, turėčiau Kompaniją: nereikėtų styrėti vienui vienam nieko neveikiant ir tik galvojant, kada gi liausis liję." [...] Iš tikrųjų kokia nauda iš visokių potvynių ar kitokių įdomių dalykų, jei neturi su kuo apie juos pasišnekėti...

Žmogus - socialinė būtybė. Santykiai su kitais žmonėmis - bene svarbiausias dalykas, kurį turime ir kurį derėtų labiausiai branginti. Argi būtų svarbus naujas namas, jei nebūtų kam juo pasigirti?.. Ar rūpėtų nusipirkti raudonus aukštakulnius, jei neatsirastų prieš ką jais pasipuikuoti?.. Ar rūpėtų vykti į Naująją Zelandiją, jei nebūtų kam papasakoti kelionės įspūdžių?.. Apskritai, ar rūpėtų kaip nors atrodyti, elgtis, būti, jei šalia nieko - ničnieko - nebūtų?.. Matyt, pats laikas imti labiau branginti šalia esančius žmones. Ir ne tik šalia esančius, bet ir praeivius, pardavėjas, kelią tiesiančius darbininkus, gydytojus, teisininkus, policininkus ir pedagogus - visus juos. Nes jei pasaulyje liktų tik du žmonės - tu ir dar vienas - garantuoju: tau nerūpėtų nei jo tautybė, nei lytinė orientacija, nei juolab profesija. Svarbu būtų viena - kad jis irgi žmogus. Toks panašus į tave. Panašesnis, nei kada nors įsivaizdavai.

Paršelis prisiglaudė iš užpakalio prie Pūkuotuko.
- Pūkuotuk, - sušnibždėjo jis.
- Ką, Paršeli?
- Nieko,- atsakė Paršelis, imdamas Pūkuotuko leteną. - Aš tik noriu žinoti, kad tu čia.


Milnas A. A. Pūkuotuko pasaulis. Vilnius, Garnelis, 1998.


Boksai

Taisyklė „Prastos bitės - prastas medus" atrodo paprasta, tačiau mes dažnai mieliau nuvertiname medaus kopinėtoją (t. y. save), o ne bites.

Pūkuotukas teisus - santykiai su kitais - bene svarbiausias dalykas, kurį turime ir kurį derėtų labiausiai branginti.

Į kiekvieną dalyką gyvenime galima žiūrėti kaip į stiklinę vandens: vienam ji atrodys puspilnė, kitam - pustuštė.

Mikė Pūkuotukas mus moko, kad geriau pasaulį matyti širdimi.

redaguota - Erdvilas Jakulis

Kelias į žmogaus saviraiškos Everestą
Snieguolė Kirijanovienė

Humanizmo filosofija tvirtina: kiekvieno žmogaus būtis yra unikali ir baigtinė; žmogus yra laisvas ir todėl atsakingas; žmogus pats save kuria. Mes patys renkamės, kaip gyventi - ar lengvai ir patogiai, ar prasmingai? Mes ieškome, kaip maksimaliai realizuoti savo galimybes, mes augame ir tobulėjame priimdami iššūkius, tačiau visada buvo ir bus tų, kurie nedrįsta tapti savimi ir išnyksta minioje...
Veikiausiai nė vienas sulaukęs garbaus amžiaus nenorėtume suvokti, kad atsidūrėme „prie suskilusios geldos" - pavargę, nusivylę ir pikti. Manau, norėtume žinoti, kad gyvename prasmingai ir vis dar „skanaujame" gyvenimą. Kaip atrasti tą skonį, kaip neišnykti minioje, kas galėtų būti tas mūsų vidinių ieškojimų kelias?
Vienu svarbiausių orientyrų šiame kelyje laikyčiau žmogaus savirealizaciją, kurią apibūdinčiau kaip savojo potencialo suvokimą ir gebėjimą daryti tai, ką sugebi geriausiai. Vaizdžiai kalbant, tai žmogaus saviraiškos Everestas - aukščiausia jo gebėjimų viršūnė, kai asmuo realizuoja savo talentus ir yra tapęs tuo, kuo gali tapti, arba yra kelyje į savo tikslą. Tai mokėjimas pažinti save, atsiskleisti, išreikšti geriausias asmenines savybes ir alsuoti visaverčiu gyvenimu.
„Tapki, kuo esi!" - rašė F. Nietzsche. Tai reiškia, kad nuo mūsų pačių priklauso, ar leisime sau būti savimi, ar ieškosime individualios saviraiškos, ar panaudosime ir ugdysime tai, ką kiekvienas asmeniško turime. Kiekvienas turi ką nors savito ir unikalaus - tai tarsi mūsų duotybės, kurias suvokę ir realizavę, išgyvename pilnatvės jausmą.
Gali kilti klausimas: kodėl tai svarbu? Pirmiausia jau todėl, kad anksčiau ar vėliau savo „vidinį alkį" pradėsime kompensuoti įvairiausiais žemiškais malonumais ir vis tiek liksime alkani. Ieškodami „vidinio sotumo" arba bėgdami nuo „vidinio alkio" žmonės kiekvienas savaip sprendžia problemą: svaiginasi, tampa darboholikais, įninka į azartinius žaidimus, be saiko valgo, ieško vis naujų nuotykių, ekstremalių pojūčių ir t. t.
Kita vertus, žmogaus savirealizacija ir jo branda - neatsiejami dalykai. Šį santykį praėjusio amžiaus viduryje tyrinėjo amerikiečių psichologas Abrahamas H. Maslow. Rašydamas apie saviraišką, jis rėmėsi turiningai ir produktyviai gyvenusių garsių Vakarų kultūros asmenybių ir savo pažįstamų, tokių kaip Abrahamas Lincolnas, Thomasas Jeffersonas ir Eleonora Roosevelt, tyrimais. Visi šie žmonės turėjo bendrų bruožų: jie gerai pažino save, buvo atviri ir nuoširdūs, mylintys ir rūpestingi, nekaustomi kitų nuomonės. Tirtieji asmenys savo energiją dažnai sutelkdavo į konkretų uždavinį, kurį laikė savo gyvenimo paskirtimi.

A. Maslow kėlė mintį, kad žmogaus motyvus sudaro poreikių hierarchija. Kai patenkiname savo fiziologinius poreikius, ima rūpėti asmeninis saugumas; pasijutę saugūs, siekiame meilės, norime būti mylimi ir mylėti save. Pajutę savąją vertę, galiausiai siekiame saviraiškos.
Taigi patenkinę pagrindinius poreikius ir pajutę savąją vertę, žmonės siekia įgyvendinti savo didžiausias galimybes ir taip tampa brandžiais žmonėmis.
Kokiomis savybėmis pasižymi brandūs žmonės? Kas jiems būdinga? Pažvelkime, kokiame kryptimi veda „kompasas" į mūsų asmeninės saviraiškos Everestą.

Savęs, kitų ir pasaulio pažinimas

Dažną kartą žmogus realų pasaulį suvokia ne visiškai tiksliai. „Mes geriau suvokiame savo elgesio negu mąstymo klaidas", - sakė J. W. Goethe. Norai, perdėti lūkesčiai, prietarai, stereotipai gana stipriai paveikia kai kurių žmonių mąstymą ir tai iškreipia realybės vaizdą. Jei minėti dalykai neturi įtakos žmogaus mąstymui, jis realiau suvokia tikrovę, teisingiau vertina žmones, daro logiškesnes išvadas - pats gebėjimas protauti yra laisvesnis ir daug mažiau veikiamas išankstinių nuostatų.
Brandžių žmonių negąsdina nežinia, jie neprietaringi, todėl jiems nereikia vaikyti juodų kačių, spjaudytis per petį, baladoti medinių daiktų, skaityti dienos horoskopų ar kitaip saugotis įsivaizduojamų pavojų. Juos daug mažiau vargina abejonės, neapibrėžtumas, netikrumas ir iš jų kyląs nesugebėjimas apsispręsti, nes brandūs žmonės realistiškai suvokia pasaulį ir todėl daug geriau jaučiasi.
Praktiškai kiekvienas žmogus dėl pačių įvairiausių priežasčių išgyvena nereikalingą kaltės ar gėdos jausmą, daugelyje situacijų jį be reikalo kankina nerimas. Tai skatina pasyvumą, slopina žmogų. Savo galimybes realizuojantys asmenys įstengia pripažinti save ir savo prigimtį neliūdėdami, nesisielodami dėl to, kokie yra. Jie sugeba stoiškai pripažinti savo žmogišką prigimtį su visais jos trūkumais, visais nukrypimais nuo idealaus įvaizdžio, tačiau tai nereiškia, kad jie patenkinti savimi. Paprasčiausiai jie moka susitaikyti su žmogiškosios prigimties silpnybėmis, nuodėmėmis, blogybėmis vadovaudamiesi tokia pat klausimų nekeliančia nuostata, kokia pripažįstame gamtos savybes. Juk nesiskundžiame dėl to, kad vanduo drėgnas, akmenys kieti, o ant rožių krūmų neauga agrastai. Kaip vaikas žvelgia į pasaulį plačiai atmerktomis nekritiškomis, nereikliomis akimis, tiesiog stebėdamas ir pastebėdamas tai, kas jam prieš akis, taip ir brandžios saviraiškos keliu einantis žmogus mato savo ir kitų žmogiškąją prigimtį tokią, kokia ji yra, o ne tokią, kokia labiau patiktų. Jis džiaugiasi savimi ir gyvenimu neapgailestaudamas, nesigėdydamas ir neatsiprašinėdamas.
Brandūs žmonės natūraliai pripažįsta save ir kitus, todėl jiems nebūdinga gynyba ar pozos. Veidmainystė, apgaulė, apsimetinėjimas, įžūlumas, pasipūtimas, pastangos padaryti įspūdį jiems - svetimas dalykas. Kadangi jie ramiai susitaikę net su savo trūkumais, tai galiausiai juos pradeda suvokti (ypač būdami vyresnio amžiaus) ne kaip trūkumus, o tiesiog kaip neutralias asmenines savybes.
Kadangi saviraišką ugdantieji realistiškai suvokia tikrovę, tai geriau pažįsta ir savo impulsus, troškimus, nuomones ir apskritai subjektyvias reakcijas. Pasak Frommo, skirtingai nuo tokių brandžių asmenybių, vidutinis gerai prisitaikęs asmuo dažnai neturi nė menkiausio supratimo apie tai, kas jis yra, ko jis nori ir kokios jo pažiūros.
Brandžių žmonių motyvacinis gyvenimas ne tik kiekybiškai, bet ir kokybiškai skiriasi nuo kitų žmonių, nes pirmuosius motyvuoja augimas, o antruosius - trūkumas. Tai lyg skirtumas tarp paties gyvenimo ir pasirengimo gyventi. Eilinių žmonių motyvacija yra siekimas patenkinti esminius poreikius, įgyti tai, ko trūksta, o saviraišką ugdantys žmonės neturi nepatenkintų pagrindinių poreikių, motyvacija jiems yra charakterio tobulėjimas, charakterio raiška, brendimas ir augimas, trumpai sakant, savo galimybių realizavimas.

Misija, privatumo poreikis ir atsakomybė

Brandžius žmones labiau domina pasaulio problemos, o ne jų ego. Patys sau jie dažniausiai nėra problema, tad paprastai savimi nedaug ir tesirūpina. Tokia nuostata visiškai priešinga įprastam nesaugių asmenybių susitelkimui į savo vidų. Savo potencialą realizuojantys žmonės paprastai gyvenime turi kokią nors misiją, užduotį, kurią privalo atlikti, kokią nors su jais pačiais nesusijusią problemą, kuriai reikia daug energijos ir kurią jie supranta kaip savo atsakomybę ar pareigą. Šiuos žmones dažniausiai vadiname filosofais - gyvenimiška prasme. Jie moka pakilti virš smulkmenų, matyti platesnį horizontą. Jie niekada nepriartėja taip arti medžių, kad pro juos nebeįžvelgtų miško. Sugebėjimas išsaugoti ramybę, nesijaudinti dėl šios dienos smulkmenų gerokai palengvina gyvenimą ne tik jiems patiems, bet ir visiems su jais susijusiems.
Šie žmonės pakelia vienatvę nepatirdami psichologinės žalos ir nepatogumo. Negana to, vienatvę ir privatumą jie vertina daug labiau nei dauguma kitų žmonių.
Dar viena itin svarbi savybė yra gebėjimas pačiam priimti sprendimus, pačiam tvarkyti savo gyvenimą, būti aktyviam, atsakingam, drausmingam ir ryžtingam. Būti autonomiškam - vadinasi, būti stipriam, o ne silpnam. Brandūs žmonės patys apsisprendžia, patys priima sprendimus, jie atsakingi už save ir savo likimą. Jie nekaltina „nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių", „sunkios vaikystės" ar valdžios. Tai labai svarbi charakterio ypatybė, nes dauguma žmonių nesugeba patys apsispręsti - už juos sprendžia pardavėjai, reklamos specialistai, tėvai, televizija, laikraščiai. Jie tampa įrankiais, kuriais manipuliuoja kiti. Todėl taip dažnai jaučiasi bejėgiai ir silpni. Nuodugnūs mokslininkų eksperimentai leidžia teigti, kad savarankiškai pajėgiantys apsispręsti asmenys sudaro nuo 5 proc. iki 30 proc. visų gyventojų - tai priklauso nuo konkrečių sąlygų.
Brandžių asmenybių, kurių, kaip minėjau, motyvacija yra augimas, pasitenkinimo ir gero gyvenimo lemiami veiksniai yra vidiniai, individualūs, o ne socialiniai. Jie jau pakankamai sustiprėję, kad nepriklausytų nuo palankios kitų žmonių nuomonės ar jų prielankumo. Pagarba, statusas, atpildas, populiarumas, prestižas, meilė, kurią žmonės gali suteikti, jiems mažiau svarbūs nei jų asmenybės vystymasis ir vidinis augimas.

Vėl naujas žvilgsnis

Savąjį Everestą pasiekę žmonės pasižymi nuostabia savybe kaskart iš naujo, šviežiu žvilgsniu įvertinti svarbiausius gyvenime dalykus. Kiekvienu saulėlydžiu jie gali gėrėtis taip, tarsi matytų jį pirmąsyk, gėle jie grožėsis taip, tarsi ji būtų kvapą gniaužiančio žavesio, nesvarbu, kad anksčiau matė milijonus gėlių. Tūkstantasis išvystas kūdikis gali atrodyti toks pat stebuklingas kaip ir pirmasis. Tokiems žmonėms net eilinė darbo diena, net niekuo nesiskirianti gyvenimo akimirka žadina emocijas, jaudina. Šie stiprūs jausmai nebūna užvaldę nuolatos, jie nėra įprastiniai, o veikiau užklumpa atsitiktinai, bet netikėčiausiais momentais.
Pripratimas prie turimo gero, savaime nebūdamas blogis, yra vienas iš pagrindinių žmogiškojo blogio, tragedijų ir kančios priežasčių. Mes nepakankamai vertiname tai, ką laikome esant savaime suprantama. Žmonas, vyrus, vaikus, draugus, deja, esame linkę labiau mylėti ir vertinti tik po jų mirties, o ne tada, kai jie šalia mūsų. Tą patį galime pasakyti ir apie fizinę sveikatą, politines laisves, ekonominę gerovę. Dažniausiai šių dalykų tikrąją vertę sužinome juos praradę.
Gyvenimas labai pagerėtų, jei iš tiesų sugebėtume vertinti tai, ką turime gero, kaip tai įvertina asmeninį potencialą realizuojantys asmenys; jeigu mokėtume, kaip jie, neprarasti sėkmės pojūčio bei dėkingumo už jį jausmo.

Draugystė, humoro jausmas ir kūrybingumas

Šie žmonės užmezga glaudžius asmeninius santykius, tačiau tik su nedaugeliu žmonių. Saviraiškos dvasia persunktas artimumas reikalauja daug laiko ir pastangų. Atsidavimas nėra akimirkos dalykas. Vienas iš A. Maslow tiriamųjų apie tokį ryšį pasakė: „Aš neturiu laiko daugybei draugų. Ir jo neturi niekas, kas nori būti tikras draugas".
. Brandūs žmonės draugiški visiems, kurių charakteris jiems patinka, ir nesvarbu, koks jų išsilavinimas, socialinė padėtis, politiniai įsitikinimai ar rasė. Kartais atrodo, kad jie šių skirtumų net nepastebi, nors yra daugybė žmonių, kuriems šie dalykai labai svarbūs. Išmintingi žmonės pasiruošę mokytis iš kiekvieno, kuris gali juos ko nors pamokyti. Jie puikiai suvokia, kiek mažai žino, palyginti su tuo, ką būtų galima žinoti ir ką žino kiti. Kaip tik todėl jie neapsimestinai pagarbiai ir net nuolankiai elgiasi su žmonėmis, iš kurių gali išmokti to, ko patys nemoka, su tais, kurie turi tokių įgūdžių, kokių jie patys neturi. Jie nuoširdžiai gerbia automobilių meistrą už tai, kad jis geras meistras, kaip gerbia ir kiekvieną kitą, išmanantį savo amatą.
Saviraišką ugdantieji pasižymi savotišku humoro jausmu. Tai, kas paprastam žmogui juokinga, jiems visai neatrodo juokinga. Jų nepralinksmina nei pastangos prajuokinti kitus ką nors skaudinant, nei šaipymasis iš kito žmogaus vien dėl to, kad šis menkesnis, nei nešvankūs juokeliai. Sakyčiau, kad tai, ką jie laiko humoru, labiau susiję su filosofija, nes dažniausiai jie pasišaipo iš žmonių kvailumo ar kitų ydų. Jie gali pasijuokti ir iš savęs, bet to nedaro kaip nors mazochistiškai ar klouniškai. Pokštavimas, juokavimas, kandžios pastabos, įprastas linksmas atsakymas jiems būdingas kur kas mažiau negu mąslus filosofinis humoras, kuris paprastai priverčia nusišypsoti, o ne juoktis, kuris veikiau spontaniškas nei suplanuotas ir kurio beveik neįmanoma pakartoti.
Dar viena universali visų brandžių žmonių savybė - kūrybingumas. Čia kalbame ne apie genialius sugebėjimus, kurių praktiškai paaiškinti neįmanoma. Savo potencialą atskleidžiančio žmogaus kūrybingumas, originalumas ar išradingumas panašus į naivų nesugadintą vaiko kūrybingumą. Tai kiekvieno žmogaus prigimties bruožas, kurį dauguma vėliau prarandame. Nesvarbu, kad žmogus nerašo knygų, nekuria muzikos ar kitokio meno. Toks ypatingas kūrybingumas projektuojamas į pasaulį ir paženklina visokiausią tokio asmens veiklą. Šiuo požiūriu virėjai, statybininkai ar biurų tarnautojai irgi gali būti kūrybingi. Galima kūrybiškai netgi matyti pasaulį - tai sugeba vaikai.
Brandūs žmonės nevengia kovos, bet atsisako kovoti beprasmiškai. Tai, ko negalima pakeisti, jie priima natūraliai, nes suvokia savo laisvę pasirinkti nuostatą šių aplinkybių atžvilgiu. Ši esminė laisvė yra jų žmogiškojo orumo pagrindas.

Gebėjimas mylėti ir būti mylimam

Aukščiausia meilė dažniausiai pasireiškia kaip laisvas atsiidavimas - save užmirštant, netausojant, netaupant savęs. Esant sveikam meilės ryšiui, beveik nesistengi pasirodyti geresnis, nei esi. Žmogus nesivaržo net fizinių vidutinio ar senyvo amžiaus defektų, dantų protezų ar korsetų. Kur kas mažiau besistengiama išlaikyti atstumą, paslaptį ar spindesį, daug mažiau drovėjimosi, slapstymosi, paslaptingumo. Sveika meilė iš dalies yra gynybos nebuvimas, kitaip tariant, tai spontaniškesni ir sąžiningesni santykiai. Tai suteikia dviems žmonėms galimybę pažinti vienam kitą ir vis dėl to (ar būtent dėl to) vienam kitą mylėti.
Toks ryšys neverčia saugotis, slėptis, stengtis padaryti įspūdį, jausti įtampą, budriai sergėtis netinkamų žodžių ar veiksmų, slopinti ar išstumti. Žmogus gali būti savimi nejausdamas primetamų reikalavimų ar lūkesčių. Gali būti psichologiškai (ir fiziškai) nuogas ir vis tiek jaustis mylimas, reikalingas ir saugus.
Save pažinę ir gyvenimui atsidavę žmonės myli ir yra mylimi dabar. Jie turi galią mylėti ir sugebėjimą būti mylimi. Meilė jiems reiškia stiprų, o ne kokį švelnų jausmą, todėl šį žodį jie taria tik savo mylimiesiems, taip juos išskirdami iš žmonių, kurie jiems tiesiog patinka ar yra draugiški. Jie dažnai pamilsta tokius asmenis, kurių kiti dėl jų labai aiškių trūkumų negalėtų pamilti. Tačiau šių žmonių meilė nėra aklumas šiems trūkumams. Fiziniai defektai (taip pat ir ekonominiai, išsilavinimo, socialiniai trūkumai) jiems kur kas mažiau svarbūs negu charakterio trūkumai.
Jei gebėtume aiškiai suvokti, kad kiekvieno žmogaus kūnas sensta, plinka, raukšlėjasi - žodžiu, kinta - gal daugiau dėtume pastangų siekdami pažinti jo charakterį, suprastume, kad gyvename su „vidiniu" žmogumi. Esu tikra, kad „gerą turinį" daug lengviau gražiai apipavidalinti, nei „gerą formą" pripildyti prasmingo turinio. Tikrai nebandau supriešinti žmogaus išorinio ir vidinio grožio, tik atkreipiu dėmesį į tai, kad šie dalykai toli gražu ne visada susiję. Aiškiai tai žinodami, sumažinę savo iliuzijų ir perdėtų lūkesčių, mažiau turėsime galimybių nusivilti žmonėmis ir savo pasirinkimu.

Kas trukdo asmeniniam tobulėjimui?

Maksimaliai išreikšti savo geriausias asmenines savybes nėra nei paprasta, nei lengva. Mums trukdo baimė, savo galimybių nežinojimas, paklusimas visuomeniniams ar šeimos stereotipams („tikra moteris - visų pirma, motina", „tikras vyras nerodo savo jausmų").
Jei save vertinsime atsižvelgdami į aplinkinių žmonių standartus, stengsimės kitiems patikti - bijosime būti savimi. Tačiau jei mes vertinsime žmogaus brandą ir norėsime atskleisti aukščiausius savo gebėjimus, turėsime peržengti baimės slenkstį, suvokti, ko norime, ir tai daryti. Turėsime rizikuoti - daryti tai, ko anksčiau nedrįsome daryti - ir būti atkaklūs, ugdydami saviraišką ir maksimaliai išnaudodami savo potencialą.
Mes renkamės patys: gyventi lengvai ir patogiai arba gyventi prasmingai.

 

redaguota - Erdvilas Jakulis

LIGA VARDU MEILĖ
Kuo perserga įsimylėjėliai?

Olegas Lapinas

Prisiminkite savo įsimylėjimą - ar tai malonus, ar nemalonus prisiminimas? Jei nuo įsimylėjimo pradžios praėjo dvi trys dienos, jūs pasakysite: „nuostabus". Jei praėjo savaitė, pasakysite: „kiek kankinantis". Jei jis ką tik baigėsi, atsakymas bus visai kitoks: „skausmingas nusivylimas". Praėjus keletui metų įsimylėjimo lieka tik miglotas prisiminimas, silpnas jausmas ir mintis: „Buvo kiek malonu, o vėliau - kartėlis". Kas gi čia per liga?
Apie šios ligos pakopas rašyta, tačiau nelabai daug: Ovidijaus „Meilės menas", Stendalio esė „Apie meilę", Sartro knyga „Būtis ir niekas", Beigbederio „Meilė trunka trejus metus". Kodėl filosofinių meilės studijų nėra daug? Galbūt todėl, kad prieš aprašant meilę reikia patirti, o racionalūs žmonės jausmus patiria gana sunkiai ir skausmingai. Tarkime, vokiečių egzistencialistas Haidegeris sakydavo, jog žmogų suprasti galima nebent per poeziją ir apskritai meną. O ko vertas Nyčės pavyzdys - jo meilės istoriją galima paskaityti puikioje I. Jalomo knygoje „Kai Nyčė verkė". Kalbėdami apie meilę racionalūs mąstytojai aiškiai kažko gėdydavosi, o rusų poetas ir bardas B. Okudžava netgi pasakė:
„Meilė - toks dalykas: lengva joje paskęsti,
Užsimiršti, užsisukti, paskęsti,
Pažįstame visi mes šią pražūtingą aistrą,
Ir prašyčiau bent neapsimesti".

Vienintelis minioje

Įsimylėti ir paskęsti tame jausme galima lengvai. Tarkime, galima įsimylėti iš pirmo žvilgsnio. Dažniausiai tai įvyksta, kai koks nors žmogus mus išoriškai patraukia ir sudomina. Žinoma, mes ne visuomet suvokiame kuo. Įdėmus stebėtojas pasakytų, kad mus patraukia:
· Tas, kuris turi būdo bruožų, kuriais mus papildo („Princesė ir chuliganas", „Gražuolė ir pabaisa", „Gelbėtojas ir auka");
· Tas, kuris panašus mus pačius išoriškai, ypač veido proporcijomis (princesė Diana ir princas Čarlzas, Liz Harli ir Hugas Grantas) ar tiesiog tokiais pat veido bruožais (Viktorija ir Devidas Bekmanas, Merlin Monro ir Džonas Kenedis, Michailas ir Raisa Gorbačiovai);
· Tas, kuris primena mums vaikystėje globojusius mamą, tėvą ar auklę (Princas Čarlzas ir Kamila Bouls, Ričardas Bartonas ir Elizabet Teilor);
· Tas kuris susižavi mumis ir rodo mums dėmesį.
Šitie faktai aiškiai rodo, kad įsimylėjimo prigimtis yra narcistiška, t. y. iš esmės mus patraukia žmogus, dovanojantis mums meilę, kažkuo atsveriantis mus, primenantis mus pačius ir visais atvejais garantuojantis mums saugų ir pažįstamą gyvenimą. Tai yra geras argumentas tiems mokslininkams, kurie meilės atsiradimą sieja su gyvenimu šeimomis ir ilgu palikuonių auginimu. Juk paprastesnių gyvių vaikai labai greitai tampa savarankiški. Žuvys ir vabalai gali net suėsti savo atžalas. Žinduoliai (su retomis išimtimis), o ypač žmonės, vaikus augina gana ilgai. Todėl patelėms ar patinams tenka ilgą laiko tarpą garantuoti kitai pusei ir savo vaikams patikimumą bei apsaugą. Jie turi paslėpti savo agresyvius ir alkio instinktus bei atsiduoti ilgam palikuonių auginimui. Geriausia apsauga nuo agresijos yra meilė, todėl meilė yra evoliuciškai naudingas atradimas.
Žinoma, ne visos meilės būna iš pirmo žvilgsnio. Kartais meilė vystosi lėtai, po truputį pažįstant žmogų ir jį įvertinant. Tačiau pradėkime nuo aistros. Iki jos jūs buvote palyginti ramus žmogus, daugiau ar mažiau pasitikintis savimi, vadinasi, mokėjote atsipalaiduoti draugijose, lengvai bendravote su priešinga lytimi ir netgi turėjote intymių santykių.
Ir štai jus aplanko liga. Pirmieji jos simptomai kažkuo primena gripą.
Susižavėjimo stadiją lydi apsvaigimas
Taigi Jūs susižavite žmogumi. Šalia jo jūs imate rausti, kūną išpila karštis, o kojose juntate silpnumą. Sutrinka mąstymo procesas. Kankina nemiga. Pinasi liežuvis. Anksčiau puikiai juokaudavote įvairiomis temomis, o dabar imate lementi ir veblenti. Žinoma, jūs norite padaryti gerą įspūdį savo susižavėjimo objektui. Tačiau būtent šis noras labiausiai ir trikdo, nes užduotis pasidaro pernelyg reikšminga. Jūs ramiausiai pereitumėte žeme tiesia linija, bet pereiti laidu, ištiestu kelių metrų aukštyje, - visai kitas dalykas. Linija ta pati, tik atsiranda baimė nukristi. Taip ir čia - smegenys ir liežuvis tokie patys, tik baugu nusišnekėti.
Susižavėjimo laikotarpiu jūs imate prie žmogaus prisirišti. Iš pradžių jūs pažįstate malonią šio prisirišimo pusę. Beje, ji irgi primena ligą, tik psichikos, vadinamąjį „maniakinį susijaudinimą". Jai būdingas ypatingas lengvumo jausmas, euforija, greita minčių bei kalbos tėkmė. Ir vyrų, ir moterų veidas būna paraudęs, atjaunėjęs, judesiai pasidaro grakštūs ir plastiški. „Tu ką, įsimylėjai?" - šiais žodžiais pasitinka jus artimi draugai. Taip, jūs įsimylėjote. Ir kas, kad jūsų įsimylėjimo objektas aplinkiniams visiškai neatrodo „evoliuciškai tinkamas"? Jums jis pats geriausias.
Šiuo metu jūs gyvenate iliuzija, bet iliuzija naudinga. Ją palaiko apsvaigimas nuo jūsų smegenų gaminamų neuromediatorių - fenilalkilaminų ir endorfinų. Kartą paskambinau į budinčią vaistinę ir paklausiau, ar jie neturi endorfinų, ir, patikėsit ar ne, bet vaistininkė pasakė: „Palaukite, pažiūrėsiu". Žinoma, ji jų nerado, nors biochemikai atrado panašios struktūros medžiagų šokolade. Įdomu, kad mus žavi ne bet koks žmogus, ir tuo mūsų įsimylėjimas skiriasi nuo narkomanijos. Žinoma, mums būtinas atsakas. Meilė be atsako - tai tik pasiruošimas kitai meilei su atsaku. Žinoma, nelaimingos meilės gana dažnos, ypač jaunystėje, tačiau jos anksti mus pamoko - jomis kaip vėjaraupiais reikia persirgti.
Įsivaizduokime geresnį variantą. Mus irgi myli! Mes jaučiamės su juo (ja) lyg būtumėme vieninga visuma: ir vaikštome susikibę, ir miegame susiglaudę. Ir išvis mes - gyvūnas su keturiomis kojomis. Kažkada Platonas sakė, kad žmonės buvo sujungti ir turėjo po du veidus bei po keturias kojas. Ir štai dievai juos išskyrė. Natūralu, kad mes ieškome savo antrosios pusės... O suradę bei bijodami prarasti, imame dažniau su ja būti. Kai jos nėra, imame ilgėtis savo meilės objekto, laukti susitikimų su juo, o pasąmonė paklusniai organizuoja mums „netikėtus" susitikimus kaip tik tuomet, kai mums to labiausiai reikia. Taip, susižavėjimas yra savotiška priklausomybė. Ir, kaip dažnai būna priklausomybių atvejais, mes skausmingai išgyvename išsiskyrimą su meilės objektu.

Abstinencija, kai žmogaus nėra šalia

Prisirišimo stadiją lydi nemalonūs abstinencijos simptomai. Kai žmogaus nėra, jis neskambina, nerašo, mus apima nerimas, liūdesys ir abejonės. Nemiegame, ieškome, skambiname jam ir rašome, stovime po jo langais vildamiesi pamatyti. Jei aptinkame tą žmogų su kitu (nesvarbu, kokios lyties) žmogumi, mus apima pavyduliavimo jausmas. Vidinis skausmas gali būti vienodai didelis ir tada, kai iš tiesų turime varžovą, ir kai varžovą tik įsivaizduojame.
Bulato Okudžavos dainoje mama klausia :
„Ko apsiblausė akys, sūneli.
Ar tave ji pamiršo?
Nebenori pažinti?"


Taip, didžiausią malonumą lydi didžiausias skausmas, baimė, neviltis ir liūdesys dėl meilės objekto netekimo. Taip įvyksta dėl to, kad prarasdami šį objektą jūs prarandate dalį savęs. Juk tas, kas mus myli, kas palaiko mūsų savimeilę ir savigarbą, tampa mūsų sielos dalimi. Mes tapatinamės su tokiais nuostabiais objektais, kaip tapatinamės apskritai su bet kuo, kas yra naudinga ir būtina mums egzistuoti. Ir štai jis nusisuka nuo mūsų! Psichologai vadina šį reiškinį „narcizine trauma"- iš aukštos savigarbos, vidinės pilnatvės ir gerovės rojaus mes nukrentame į savęs nemėgimo, vienatvės ir menkumo pragarą.
Mes nenorime patirti šios būsenos, todėl instinktyviai siekiame susigrąžinti meilės objektą - juo manipuliuojame, apeliuojame į jo jausmus, imamės gudrių triukų ir netgi pririšame prie savęs. Tai daroma seksu, skubotomis vedybomis, nėštumu ir pinigais.
Kartais mūsų meilės objektas sugrįžta pas mus. Kartais jis vėl išeina. O kartais jo ar mūsų meilė ima sekti.

Atšalimo stadija

Dažniausiai šioje stadijoje įsijungia protas. Imame diferencijuoti, t. y. atskirti jo ir savo bruožus. Ypač tai aktualu, kai įsimylėta pagal principą „jis mane papildo". Dabar tai, kas patraukė, labiausiai ir skaudina.
· Aš tokia jausminga, o tu toks šaltas ir bejausmis!
· Aš tau ištikima, o tu - plevėsa!
· Aš užsidirbu, palaikau tvarką ir drausmę, o tu skraidai lyg drugelis!
· Aš - romantikė, o tu - pragmatikas !
· Aš - dvasinga, o tau rūpi tik seksas!
Štai čia ateina metas, kai reikalinga išmokti gyventi su kito žmogaus skirtingais bruožais. Ši užduotis nėra lengva. Ji neretai nuodija pačių karščiausių įsimylėjėlių gyvenimą. Ir įsimylėjimas virsta begaliniais priekaištais bei skandalais. Šioje stadijoje įmanomas atšalimas bei konfliktiška įtampa. „Negaliu netgi būti šalia jo!".

Brandi meilė ateina negreitai

Žinoma, jei nieko kito nebelieka, žmonės tęsia gyvenimą kartu. Juos sieja vaikai, turtas, pripratimas. Arba niekas nesieja ir jie išsiskiria. Tačiau per tą laiką jie vystosi kaip asmenybės. Ir tobulėdami jie gali atrasti brandžią meilę, kurios dalys yra atsakomybė, rūpinimasis, tolerancija ir švelnumas. Čia įmanomi ir tokie poelgiai: „paleisti žmogų nuo savęs, jei jam taip geriau", „man tiesiog gera, kad tu kur nors esi", „ prisiminkime romantišką praeitį". Ką čia nuslėpsi - laimingai išgyvenančios poros nesudaro žmonių daugumos. Tačiau kas sakė, kad kelias į harmoniją nėra atviras visiems norintiems? Tik einant juo reikia daug ko išmokti. Ir daug kuo persirgti. Meilės liga - ne vienintelė.


Geriausia apsauga nuo agresijos yra meilė, todėl meilė yra evoliuciškai naudingas atradimas.

redaguota - Erdvilas Jakulis

Vaikystė be smurto - pamatyk, išgirsk, pasakyk
Paramos vaikams centro direktorė, psichologė psichoterapeutė Aušra Kurienė
Sumuštas, pamestas, nužudytas, išniekintas... Kaskart išgirdę apie smurtą prieš vaikus vis dar krūptelime, nors šiandien tai - jokia paslaptis.

Kalbėti ir girdėti apie smurtą prieš vaikus nėra lengva. Dažnai žmonės stengiasi sumažinti ar sumenkinti problemą, sakydami, kad nieko baisaus, jei tėvai kartais „pabara" - vaikams tiesiog reikia labiau klausyti ar „neįsivelti". Jie linkę teigti, kad fizinis smurtas - tai vaikų „drausminimas", psichologinis žeminimas - tik „kritika", o seksualinis išnaudojimas - meilė ir švelnumas. Visus mažylius kartais reikia pabarti ir nurodyti jų klaidas, tačiau niekas neturi teisės juos mušti ar seksualiai išnaudoti. Vaikai dėl to nėra kalti - už smurtą prieš vaiką visada yra atsakingas suaugęs žmogus. Galbūt vaikas tuo metu netinkamai pasielgė, tačiau prieš jį smurtavo suaugęs žmogus, nemokantis valdyti savo jausmų, nežinantis tinkamų būdų, kaip drausminti vaiką, kuris pats yra nelaimingas, piktas, pavargęs ir ant vaiko išliejantis savo bejėgišką įsiūtį.
Dar vienas būdas „sumažinti" problemą yra manymas, kad prieš vaikus smurtauja tik tam tikro tipo ir tam tikrai žmonių grupei priklausantys asmenys, pvz., „asocialūs", „tikrai ne iš mano pažįstamų". Tiesa, vaiką nuskriausti nepažįstamas žmogus gali, tačiau žymiai dažniau mažylius nuskriaudžia artimi, pažįstami asmenys, o kartais net ir patys artimiausi - tėvai, mokytojai, auklės, treneriai, būrelio vadovai, ir jie gali priklausyti bet kokiai socialinei grupei. Smurtautojai dažniausiai atrodo visiškai normalūs, kaip ir visi kiti žmonės.
Karolis 8 m. Į psichologą liepė kreiptis mokytoja, nes klasėje jis būna agresyvus, muša kitus vaikus, nenusėdi vietoje. Mano kabinete berniukas taip pat nerimauja: ima įvairius žaislus, juos greitai padeda, lyg nežinodamas kaip ar nedrįsdamas su jais žaisti. Galiausiai paima kareivėlius ir juos rikiuodamas kartoja: „Kvailiai, nežino net kaip sustoti, kokie jūs kareiviai, visai žiopli, nieko gero iš jūsų, pralaimėsite vis tiek, kam jūs tokie reikalingi, - pakėlęs akis į mane klausiamai sako, - Ar ne? Tokius reikia atiduoti į vaikų namus." Karolis turi mamą ir tėtę, jis tikrai gyvena ne vaikų namuose. Jis turi daug žaislų, kasdien ateina auklę, nes tėvai grįžta labai vėlai. Karolio tėvai labai daug dirba, „net ir šeštadieniais, nes jie labai protingi". Berniukui nesiseka mokytis, jis dažnai nesupranta, ką sako mokytoja, bet mama pyksta, kad jis toks žioplas, o tėtis „susinervina", „ne, nemuša, tik biškį per ausį duoda, kad nebūčiau toks slunkius".

Bet kokios formos prievarta prieš vaiką paveikia kiekvieną jo vystymosi aspektą. Smurtas sutrikdo vaiko fizinę sveikatą, intelektualinį vystymąsi, jo psichologinį funkcionavimą, socialinius įgūdžius ir gebėjimus.
Smurtas prieš vaikus gali būti fizinis, seksualinis, psichologinis, tai gali būti ir vaiko nepriežiūra. Vaikas gali patirti vieną kurią nors šių smurto formų arba keletą iš karto. Pvz., suaugęs žmogus vaiką spardo ir tranko į sieną (fizinis smurtas) šaukdamas ant jo ir vadindamas jį visokiais vardais (psichologinis smurtas). Dažniausiai skriauda nebūna viena - tiek veiksmai, tiek žodžiai sukelia skausmą. Smurtu prieš vaikus galime vadinti tokį elgesį, kai suaugęs žmogus pažeidžia vaiko teises ir savo veiksmais ar žodžiais sukelia vaikui fizinį ar dvasinį skausmą, žaloja jo fizinę ir psichinę sveikatą.

Fizinis smurtas
Kai suaugęs žmogus tyčia sukelia skausmą vaikui ar jį sužeidžia (pavyzdžiui, muša, stumdo, spardo, degina, kandžioja, žnaibo, bado ir pan.), tai yra fizinis smurtas prieš vaiką. Fizinė prievarta taip pat pasireiškia, kai vaikui yra taikomos „ypatingos" bausmės - kankinimas ar vaiko uždarymas tamsiose patalpose (sandėliuke, rūsyje, dėžėje).
Suaugusieji tokį savo elgesį dažnai pateikia kaip bausmę už netinkamą vaiko elgesį. Vaikai taip pat linkę save kaltinti, nes jie nepaklausė mamos ar auklėtojo, gavo blogą pažymį, sudaužė puodelį ar kaip kitaip supykdė. Vaikai stengiasi pateisinti suaugusįjį, suprasti, kad „mama pavargusi", „auklėtoja ir taip labai nervinga" ir pan. Tačiau svarbu žinoti, kad niekas negali taip žiauriai bausti vaiko, kad net sutriktų jo sveikata, kad gyvybei grėstų pavojus.
Adelė 12 m. „Šį kartą lūžo ranka. Praeitą kartą buvo baisiau, nes lūžo šonkaulis, buvo sunku net kvėpuoti. Gerai, kad tai vyko per atostogas, nes mėlynė po akimi spėjo išnykti, kitaip visi būtų klausinėję, kas atsitiko. Niekas nebepatikės, kad vėl kritau nuo dviračio. Taip nusibodo tos tėvų muštynės, greičiau mama išsiskirtų, kaip nors be jo ir pinigų išsiverstumėme. Mamos gaila..."
Seksualinis smurtas
Suaugęs žmogus arba žymiai vyresnis vaikas išnaudoja mažylį savo seksualiniams norams tenkinti ar siekdamas gauti pelno iš vaiko išnaudojimo. Seksualiai smurtaujantis suaugusysis gali versti vaiką manyti, kad tai vaiko kaltė arba kad taip elgtis yra gerai, kad vaikas pats to nori, tačiau tai niekada nebūna vaiko kaltė, tai - nusikaltimas. Nesvarbu, ar suaugusysis panaudoja jėgą ir grasinimus, ar suvilioja gražiais žodžiais ir pažadais. Kartais nelengva susigaudyti, koks suaugusiojo elgesys yra tinkamas. Kai tėvelis maudo vonioje savo trejų metų dukrytę, tai yra tinkamas elgesys, tačiau jei tėtis ateina į vonią, kai dukrai jau trylika ir verčia ją jaustis nejaukiai, toks jo elgesys nėra tinkamas. Kai penkerių metų berniukas su savo drauge žaidžia „daktarą", tai yra normalus žaidimas, tačiau jei keturiolikmetis su septynerių metų mergaite „žaidžia" „daktarą", ar „mamytę ir tėvelį", tai jau seksualinis išnaudojimas.
Giedrė 13 m. Ji labai vieniša. Tėveliai seniai išsiskyrė, o tėtis labai retai kada paskambina. Jis dabar turi kitą šeimą, dažnai būna išvažiavęs ir nelabai turi laiko. Mama vis dar liūdna, ji liūdi nuo tada, kai tėtis išėjo. Geriau jos netrukdyti. Giedrė neturi draugių ir vaikino, ji negraži. Giedrė domisi internetu. Ten ji susiranda su kuo pasikalbėti. Ten yra Justas, kuris dažnai parašo, moka paguosti ir sako, kad nori būti jos geriausiu draugu ir ja pasirūpinti. Ji manė, kad Justui irgi trylika, bet susitikusi sužinojo, kad jam per 20. Jai jis davė truputį vyno - nebuvo skanu, vėliau rodė suaugusiųjų žurnalus ir glostė... Giedrė jautėsi keistai, tačiau jai buvo nepatogu pasakyti Justui, jis juk buvo toks draugiškas. Rytoj ji vėl eis su juo susitikti, mama nieko nežino, Giedrei truputį baisu, jai nepatinka, ką jis daro, bet jis juk toks geras draugas...

Keletas faktų apie seksualinį smurtą
§ Seksualinė prievarta nėra retas reiškinys. Ją gali patirti ir berniukai, ir mergaitės. Iki aštuoniolikos metų jį patiria 25 proc. mergaičių ir iki 10 proc. berniukų.
§ Dažniausiai yra išnaudojami 8-12 metų vaikai, nors seksualinę prievartą gali patirti ir kūdikiai, ir vyresni vaikai.
§ Daugelyje tyrimų nurodoma, kad dažniau vaikas patiria artimų žmonių seksualinę prievartą. Iki 85 proc. atvejų aukos pažįsta prievartautojus, jais pasitiki. Daugiau negu 50 proc. išaiškintų prievartos atvejų vaiką seksualiai išnaudojo tėvas, patėvis, kitas šeimos narys ar artimas giminaitis.

Psichologinis smurtas
Tai - tyčiojimasis iš vaiko, žodinis agresyvus elgesys, žeminimas, gąsdinimas, vertimas jaustis kaltam, rodymas, kad vaikas nemylimas. Pavyzdžiui, sakoma: „tu man nusibodai", „nieko gero iš tavęs neišeis", „ar tu kvaila, kad nežinai kaip klausyti?", „tu nieko negali gerai padaryti", „geriau jau būtum negimęs", „man bjaurus tavo zyzimas, užsičiaupk" ir pan. Kartais suaugusieji vartoja itin skaudžius vaiką žeidžiančius žodžius, pratrūksta pykčiu - tai irgi yra smurtas. Žodžiai gali būti labai skaudūs, ypač jei juos taria vaikui svarbus suaugęs žmogus, kuriuo jis pasitiki, - tėtis, mama, globėja, auklėtojas, mokytoja, močiutė, dėdė. Jie žeidžia skaudžiau už fizinius kirčius. Kaulai nelūžta, bet žaizdos lieka ilgam.
Justė 16 m. Mergaitė mikčioja ir rausta, kai ją kviečia prie lentos ar kai kas nors užkalbina. Justė nedrįsta nueiti į parduotuve, jai gėda, ji jaučiasi negraži, kvaila, niekam tikusi. Justė turi tik vieną draugę, kuri draugauja tik todėl, kad Justė jai duoda nusirašyti. Jei tėvai būna namie, ji dažniausiai sėdi savo kambaryje. Norėtų turėti užraktą duryse, bet žino, kad mama vis tiek jį išplėš. Justė jau žino, kad mamai niekada neįtiks: ar dulkes valys, ar skalbinius džiaus, ar į parduotuvę nueis, - vis tiek kas nors bus blogai, vis tiek bus „nevėkšla" ir „žioplių žioplė". Ji ir pati tą žino, todėl nebeina į jokį būrelį, nenori eiti ir į mokyklą...

Suaugusysis psichologiškai smurtauja, kai:
l Atstumia vaiką - parodo, kad nemyli, kad jis jam nepatinka, kad yra nevertingas.
· Izoliuoja - neleidžia turėti draugų, eiti į mokyklą, lankyti būrelių, neleidžia bendrauti.
· Terorizuoja - nuolatos priekaištauja, vadina piktais vardais, gąsdina, pravardžiuoja, žemina, tyčiojasi, kaltina.
· Verčia vaiką netinkamai elgtis - vogti, elgetauti, gerti, vartoti kvaišalus, kankinti gyvūnus ir pan.

Nesirūpinimas
Vaikams reikia, kad juos prižiūrėtų, kad būtų ko valgyti, kad turėtų drabužių ir reikalingų daiktų, kad turėtų kur miegoti, kad ateitų gydytojas, kai serga, kad būtų apsaugotas nuo pavojų. Jei tėvai tuo nesirūpina, tai yra nepriežiūra. Aišku, yra šeimų, kurios neturi daug pinigų, ir kartais tėvai negali nupirkti daug maisto ar naujų madingų drabužių, tačiau tėvai rūpinasi, kad vaikas nebūtų alkanas, kad jis nesušaltų žiemą, kad jis turėtų mokyklai reikalingų priemonių. Tačiau yra tėvų, kuriems nesvarbu, ar jų vaikas pavalgęs, jie nesidomi jo sveikata ir nežino, kokių priemonių jam reikia į mokyklą.

Kostas 12 m. Jis nenori eiti į mokyklą, nes niekas su juo nedraugauja, be to, mokytoja juo taip pat nepatenkinta. Vis sako: „Pasistenk, paruošk namų darbus". Ji nesupranta, kad nėra kur paruošti namų darbų, mama ir tėvas vėl buvo girti ir barėsi visą naktį. Kostas turėjo saugoti sesutę - ji iš baimės pridarė į kelnes, nes negalėjo nueiti