Friedrich Nietzsche

Anapus gėrio ir blogio

(Daugiau)

Knygų katalogas

Knygų paieška



Rasta: 12         Puslapiai: 1/1        
Brisiaus galas Jonas Biliūnas

„Brisiaus galas" - tai labai jausmingas ir susimąstyti verčiantis apsakymas. Jame gvildenamos temos apie senatvę, nereikalingumą. Koks nepavydėtinas jausmas yra nereikalingumas, kuris šiame kūrinyje atskleidžiamas per, rodos, amžinai geriausiu žmogaus draugu laikomą šunelį. Paradoksalu, tačiau žmogaus šaltakraujiškumas ir nejautrumas atsigręžia prieš tą, kuris dar jaunystėje jautėsi jo mylimas, gerbiamas bei reikalingas. J. Biliūnui būdingu kontrasto principu atskleidžiamas šunelio gyvenimas, pojūčiai, kai jis dar jauniklis buvo, bei pažeminimas, šaltumas ir abejingumas, kai senatvė pasibeldė į jo gyvenimo duris.
Sunkios senatvės užklupto, visų užmiršto ir apleisto šunelio, Brisiaus, mintyse maloniai iškyla senų gerų laikų

  siųsti
Kliudžiau Jonas Biliūnas

J. Biliūnas - jauniausiu likęs lietuvių literatūros klasikas. Beletristo talentas ypatingas:jis girdi žmogų, ypač nelaimingą, sugeba sutelkti literatūrinį žvilgsnį į žmogaus intuiciją, jausmus. Novelėje "Kliudžiau" J. Biliūnas iškelia idėją - kuo menkesnis, kuo bejėgiškesnis yra tas, prieš kurį pakeli ranką, tuo didesnis tavo moralinis nusikaltimas.

  siųsti
Būdas senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių Simonas Daukantas

S.Daukanto "Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių" yra vienintelis iš keturių jo istoriografinių veikalų. Gimtojo krašto praeitis S.Daukantui yra gyvas šaltinis, iš kurio galima semtis dvasinės bei moralinės stiprybės, žadinant tautos sąmoningumą ir kovojant už jos egzistenciją. Autorius bandė pavaizduoti lietuvių tautos charakterį, apibūdinti senovės lietuvių materialinį ir dvasinį gyvenimą, visuomeninę santvarką. Sintetiniam vaizdui sukurti S.Daukantas ėmė medžiagos ne tik iš rašytinių šaltinių, bet ir iš lietuvių valstiečių papročių bei tautosakos, retrospektyviai iš šios medžiagos spręsdamas apie tolimą praeitį. Kūrinyje norima parodyti laisvos, nežinančios išnaudojimo visuomenės egzistavimą Lietuvos praeityje. Senovės lietuvių gyvenimas pavaizduotas kaip didžiausias kontrastas baudžiavinei santvarkai ir carizmo despotijai. S.Daukantas pasisako prieš bet kokį pavergimą, laisvę laiko įgimta žmogaus teise. Senovės lietuvį S.Daukantas pavaizdavo atkakliu savo socialinės ir politinės laisvės gynėju. Ši paralelė yra vienas vertingiausių S.Daukanto pasaulėžiūros momentų. Autorius neskyrė aukštaičių, žemaičių ir kitų baltų giminių nei dabartyje, nei praeityje, pabrėždamas jų priklausomybę vienai tautai. S.Daukanto istorinis pasakojimas yra beletrizuotas, todėl glaudžiai susijęs su grožine literatūra.

  siųsti
Pavasario balsai Maironis Žymiausias Maironio eilėraščių rinkinys   siųsti
Šešios pasakos Simonas Stanevičius

S.Stanevičiaus pasakėčios pasižymi originalumu. Dviejose pasakėčiose ("Lapė ir juodvarnis", "Lapė ir žąsys") S.Stanevičius panaudojo Ezopo pasakėčių motyvus. Kitų keturių pasakėčių ("Žmogus ir levas", "Erelis, karalius paukščių", "Aitvarai", "Arklys ir meška") motyvai - iš dalies paimti iš tautosakos (trys pasakėčios pavadintos žemaičių pasakomis) arba paties susikurti.
Reikšmingiausios S.Stanevičiaus pasakėčios yra "Aitvarai" ir "Arklys ir meška". Jose vaizduojama valstiečių buitis, išreiškiami jų interesai bei siekimai.
"Aitvaruose" pavaizduoti valstiečiai kaip kylanti ekonominė-socialinė jėga. Pasakėčios žemaitis (valstietis) - pilnavertis žmogus, lygus kitiems, gyvena savo žemėje laisvas, laimingas ir visko pertekęs. Žemė, laisvė, darbštumas, geri darbo įrankiai - jo laimės ir gerovės pagrindas. Pasakėčia kupina valstiečio pranašumo jausmo, pasitikėjimo savimi, savo vertės supratimo. Politinėje "Arklio ir meškos" pasakėčioje S.Stanevičius parodė valstiečių nuskurdimą, jų vergišką padėtį, "sunkią nevalią" baudžiavos priespaudoje. Pasakėčios veikėjai, pavaizduoti meškos ir arklio alegorijomis, yra žemaičiai ir aukštaičiai. Šia pasakėčia S.Stanevičius skelbė tautinį lietuvių bendrumą.
Kitomis savo pasakėčiomis S.Stanevičius reiškia įvairias moralines idėjas: smerkia veidmainiavimą, apsimetimą, apgaulę.
Pasakėčių veikėjai - gyvi, natūralūs. Pasakėčiose sumaniai derinamas epinis ir draminis elementas. Jų išraiškai būdingas paprastumas, glaustumas, konkretumas. Jose visai nėra atsieto moralo. Jų poetinė idėja iškyla iš vaizduojamos situacijos, veiksmo eigos.
Odė "Šlovė Žemaičių" yra skirta Vilniuje susitelkusių žemaičių kultūrinei veiklai pašlovinti. Odėje S.Stanevičius ne tik apdainavo Vilnių - miestą, kuriame pats studijavo ir kurį pamėgo, bet ir apibendrino tas patriotines nuotaikas, kurios reiškėsi to meto visuomenės gyvenime ir kultūros darbe. "Šlovė Žemaičių" buvo pirmoji originali odės žanro publikacija lietuvių literatūroje. Kartu tai buvo to meto šviesiojo jaunimo himnas, amžiaus pabaigoje pavirtęs V.Kudirkos "Tautiška giesme".

  siųsti
Palangos Juzė Motiejus Valančius

Žymiausias M.Valančiaus grožinis kūrinys - apysaka "Palangos Juzė". Apysaką sudaro keliaujančio kaimo siuvėjo Juzės Viskantos, sugrįžusio iš ilgos kelionės po Žemaitiją ir Aukštaitiją į savo tėviškę, pasakojimai apie aplankytąsias vietas ir jų gyventojus. Juzė pasakoja 13 vakarų; apysaka turi tiek pat skyrių. Kiekviename skyriuje aprašinėjamos atskiros Lietuvos vietovės, žmonių buitis ir papročiai.
"Palangos Juzė" yra tarsi pirmasis Lietuvos geografijos bei kultūros vadovėlis, parašytas beletristine forma. Čia pasakojama apie įvairių Lietuvos vietų gamtą, vaizduojama valstiečių buitis bei papročiai. "Palangos Juzėje" ypač daug pateikiama etnografinės ir tautosakinės medžiagos. Apysakoje plačiai aprašyti senoviniai aukštaičių ir žemaičių vestuvių papročiai, daug liaudies žaidimų, dainų. "Palangos Juzės", kaip ir kitų M.Valančiaus kūrinių, stilius pasižymi konkretumu, dinamiškumu, gausiais komizmo elementais, liaudišku kalbos sodrumu.

  siųsti
Katekizmas Martynas Mažvydas Pirmoji lietuviška knyga.   siųsti
Metai Kristijonas Donelaitis

Kristijonas Donelaitis – pirmasis rašytojas suteikęs pradžią pasaulietinei lietuvių literatūrai. Jo poema ,,Metai“ yra vienas ryškiausių ir atviriausių realizmo kūrinių, kadangi jis aprašė tikrą būrų gyvenimą, buitį, nieko nepagražindamas ir neiškreipdamas. K.Donelaičio kūrinys kupinas aukštos moralės, šeimos dorybių bei tėvynės meilės.

  siųsti
Gedimino laiškai

Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino (apie 1275-1341) laiškai yra vieni pirmųjų Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės raštijos paminklų. Jie svarbūs ne tik kaip Lietuvos politinės istorijos ir kultūros istorijos šaltinis, bet ir kaip Viduramžių epistoliarinės literatūros pavyzdžiai.Išliko šešių laiškų nuorašai. Laiškai buvo parašyti lotyniškai 1323-1324m. Vilniuje ir adresuoti popiežiui Jonui XXII bei katalikiškiesiems vakarams, daugiausia vokiečių miesteliams. Laiškuose buvo norima įtikinti, kad kryžiuočiai yra ne krikščionybės skleidėjai, o užkariautojai, pažadu krikštytis (priimti katalikybę) buvo siekiama išvengti Lietuvos valstybės teologinės izoliacijos nuo Vakarų Europos. Laiškuose kviečiami į Lietuvą iš kitų kraštų įvairūs amatininkai, meistrai, specialistai: akmenskaldžiai, malūnininkai, račiai, batsiuviai, sidabrakaliai, ginkladirbiai, riteriai, ginklanešiai, žemdirbiai, žvejai, pirkliai, gydytojai. Jiems garantuojama tikėjimo laisvė ir geros darbo sąlygos. Tai rodo, kad Gediminas vykdė plačią Lietuvos ūkinio, kultūrinio ir karinio ugdymo programą. 1323 metų laiškuose pirmą kartą paminėtas Vilnius kaip Lietuvos sostinė. Kadangi laiškus rašė krikščionis raštininkas, o jam diktavo pagonis kunigaikštis, laiškų stiliuje susipina pagoniškosios ir krikščioniškosios mąstysenos bei kalbėsenos ypatybės.

  siųsti
Mužikas žemaičių ir Lietuvos Dionizas Poška

Vertingiausias D.Poškos kūrinys yra "Mužikas Žemaičių ir Lietuvos". Parašytas sekant nežinomo lenkų rašytojo poema "Chłop polski" (Lenkų valstietis), tačiau dėl žymių turinio papildymų ir formos pakeitimų laikomas originaliu poeto kūriniu. Spėjama, kad kūrinys parašytas 1815 - 1825m.Kūrinio struktūros pagrindas yra socialinė antitezė. Viena vertus, čia išaukštinamas baudžiauninkas kaip visų pasaulio materialinių ir dvasinių bei kultūrinių vertybių kūrėjas; o kita vertus, parodomas skurdus, vergiškas baudžiauninko gyvenimas, jo visiškas beteisiškumas. Šia antiteze pagrįsta visa kūrinio vaizdų sistema. Kūrinys yra vienas ryškiausių šviečiamojo klasicizmo krypties kūrinių lietuvių literatūroje. Švietėjiškos (fiziokratinės) idėjos jame išreikštos klasicistiniu stiliumi - patetišku aleksandrinu su gausiais sintaksiniais periodais, polisindetoniniais ir anaforiniais žodžių junginiais, tikroviškais, bet kartu suintensyvintais bei suhiperbolizuotais vaizdais.

  siųsti
Liūdna pasaka Jonas Biliūnas

J.Biliūno kūriniuose susijungė XXa. pradžiai būdinga socialinių pertvarkymų romantika, tragiškų nuojautų kupinas etinis jautrumas, elegiškas prabėgančio laiko ir būties trapumo suvokimas. Jo meninė atrama - refleksija, pasakotojo prisipažinimai, svarstymai, vizijos, svajos ir graudulio akimirkos. Iš vaizdų, iš intymios kalbėjimo intonacijos sklinda malonus žmogiškas paprastumas ir nuoširdumas, vidinė inteligencija. Visa būtis ir nuplaukiantis laikas žadina nostalgiją, gyvenimo reiškinių jutimą ir kartu skatina pakelti akis nuo kasdienybės, mąstyti apie gyvenimo prasmę ir tikslą. Juntame 20a. žmogų, įkvėptą socialinės pažangos vilčių ir kartu pašiurpusį nuo smurto grėsmės, trapų, atsargiai tikrinantį idealus ir realybę, ieškantį tikrumo savyje, trokštantį atsinaujinti iš vidaus ir ginantį sielos subtilumą kaip brangiausią humanistinę vertybę.

  siųsti
Anykščių šilelis Antanas Baranauskas

A.Baranausko poema "Anykščių šilelis", klasikinis lietuvių poezijos kūrinys. Romantiška elegijos intonacija, susiliejusi su folklorine rauda, tarsi sielvarto šauksmas ne vien dėl prarastų girių, bet ir dėl pavergtos tėvynės, kartų kartoms atveria vis naujus prasmių ir meninių idėjų klodus. Poetas įvardino ne tik Anykščių šilelio genezę, bet ir nacionalinio atgimimo idealus, siekius žadinti tautos savimonę. A.Baranauskas pirmasis lietuvių poezijoje lyriniais miško spalvų, garsų, kvapų, net tylos vaizdais, sudvasintais tautosakinių asociacijų, išaukštino liaudies kalbos ir ją išsaugojusio kaimo žmogaus dvasinį pasaulėvaizdį. Tai pirmosios lietuvių poezijoje užuominos apie kaimo žmogaus dvasinį turtingumą, apie jo kūrybines galias, dvasines vertybes. A.Baranauskas pirmasis lietuvių poezijoje prabilo apie gamtos ir žmogaus dvasinio turtingumo ryšius. Gamtos grožis žadino kūrybines galias, skatino jas reikštis. Gamtos praturtinta vaizduotė kūrė tautodailės raštus, liaudies dainų melodijas, teikė, anot paties poeto, žodžiais nenusakomą lyrizmą liaudies poezijai, neišsenkamą siužetų šaltinį pasakų ir legendų išmonei. Ir atvirkščiai, sugriauta gamtos pusiausvyra gresia psichinės harmonijos praradimu, dvasiniu išsekimu.Liesdamas lietuvių poezijoje visai naują dvasinių išgyvenimų ir jausmų sritį, poetas abstrakčioms sąvokoms reikšti nesigriebė naujadarų ar vertinių iš kitų kalbų, bet kūrybiškai naudojosi liaudies žodyno ištekliais.
 Poemoje pasakojama labai tikroviška Anykščių šilelio dramatiška istorija, siekianti pagonybės laikų šventąsias girias, ir baigiama carinių pareigūnų savivalės aktu. Poemoje atkurta miško proistorė, kaip jis keitėsi, nyko, vėl atžėlė. Žmonių pasakojimu, čia stūksojusios pagonybės laikų šventosios girios, sunaikintos įvedus krikščionybę. Šventų girių - pagonybės židinių naikinimą poetas laikė ne tik Lietuvos grožio ir turto niokojimu, bet jis matė čia ir senosios patriarchalinės moralės, nacionalinių tradicijų, liaudies kultūros ir estetikos pagrindų griovimą, jų išniekinimą, kurio negalima pateisinti jokiu naujosios kultūros kūrimo vardu.
Poema "Anykščių šilelis" yra ne tik poeto kūrybos viršūnė, bet ir žymiausias XIXa. pirmos pusės lietuvių poezijos kūrinys. Poema buvo parašyta per dvejas vasaros atostogas (1858 - 1859).

  siųsti