Palankesnės sąlygos norintiems dirbti (daugiau...)

Naudingos nuorodos:

Gedimino Navaičio labdaros ir paramos fondo puslapis
Gedimino Navaičio puslapis

Knygų katalogas

Virš mūsų poliarinė pašvaistė Nijolė Ambrazaitytė

Garsios dainininkės jaunų dienų atšvaitai. Devynerių metų vaikas kartu su seneliais ir kitais giminaičiais
netoli Šiaurės poliaus išbuvo devynerius metus - 1948-1957. Badas, šaltis, patyčios, alinantis darbas, balansavimas tarp gyvenimo ir nebūties. Svarbiausia - nepalūžti, nepasiduoti panikai, įveikti tai, kas beveik nenugalima - atšiaurią gamtą ir prievartautojų žiaurumą. Ištvėrė, išliko. Mergaitei daug padėjo įgimtas talentas - dainomis lengvino ne tik savo, bet ir kitų gyvenimą. Apie visa tai papasakota be pykčio, ramiai, stilingai. Kai kurie skyreliai - tikros dokumentinės novelės. Patrauklūs senelio, senelės, klasės draugų, mokytojų, kaimynų portretai. Daug autentiškų šiaur∂ė gamtos aprašymų, pateikiama žinių ir iš Sibiro istorijos.

Laisvoji mūrininkija Rolf Appel ir Jens Oberhel Knyga apie laisvąją mūrininkiją. Jos istorija, tradicijas ir dabartį.

Algimantas II Vincas Pietaris

Pirmąjį lietuvišką romaną V. Pietaris pradėjo rašyti 1900 metų vasarą. Jame vaizduojama Lietuva XIII amžiuje. Autoriaus teigimu, jis neketino pateikti istoriškai patikrintų faktų. Rašytojo siekis - pateikti paveikslą, kaip XIII amžiaus Lietuva atrodo jo vaizduotėje. Kūrinys patraukliai pasakoja apie vieningos Lietuvos valstybės formavimąsi kovojant su klastingu Voluinės kunigaikščiu Romanu bei jo sąjungininku Lietuvoje Algimanto dėde Aršiuoju, vedusiu svetimtautę, priėmusiu stačiatikių tikėjimą.
V. Pietario rašomame kūrinyje, kaip ir kituose romantikų romanuose, senovės Lietuva vaizduojama kaip laisvas kraštas: čia nėra baudžiavos, po kunigaikščio Algimanto pergalės tarp žmonių įsigali santarvė ir meilė. Kūriniui būdingas epinis mąstymas, schemiškas veikėjų traktavimas, intriguojantis siužetas, savita senosios Lietuvos vizija.

Algimantas Vincas Pietaris

Pirmąjį lietuvišką romaną V. Pietaris pradėjo rašyti 1900 metų vasarą. Jame vaizduojama Lietuva XIII amžiuje. Autoriaus teigimu, jis neketino pateikti istoriškai patikrintų faktų. Rašytojo siekis - pateikti paveikslą, kaip XIII amžiaus Lietuva atrodo jo vaizduotėje. Kūrinys patraukliai pasakoja apie vieningos Lietuvos valstybės formavimąsi kovojant su klastingu Voluinės kunigaikščiu Romanu bei jo sąjungininku Lietuvoje Algimanto dėde Aršiuoju, vedusiu svetimtautę, priėmusiu stačiatikių tikėjimą.
V. Pietario rašomame kūrinyje, kaip ir kituose romantikų romanuose, senovės Lietuva vaizduojama kaip laisvas kraštas: čia nėra baudžiavos, po kunigaikščio Algimanto pergalės tarp žmonių įsigali santarvė ir meilė. Kūriniui būdingas epinis mąstymas, schemiškas veikėjų traktavimas, intriguojantis siužetas, savita senosios Lietuvos vizija.

Anapus tavęs ir manęs Saulius Stoma

Veiksmas vyksta Kaune 1939–1945 m. Tragiškų įvykių fone susipina įvairių tautybių (lietuvių, žydų, vokiečių) žmonių likimai. Išradingai lipdomi daugiabriauniai pasakotojo – filosofo Viktoro Mikelio ir jo mylimosios Salomėjos, psichoanalitiko Jono Idagos ir jo žmonos Elenos, siuvėjo Zalmano ir jo dukterų Lėjos ir Rakelės charakteriai. Sumaniai pinama intriga, dinamiškos situacijos nuo pirmo iki paskutinio puslapio prikausto dėmesį.

Grumtynės voratinklyje Edvardas Uldukis Aštraus siužeto kūriniuose kelių nuotykių romanų apysakų autorius pasakoja apie pirmuosius Lietuvos Respublikos policijos žingsnius stiprinant teisėsaugą.

Mutantai Petras Šatkus Petras Šatkus rašytojo kelią pradėjo 1960 m. pabaigoje. Baigęs mokslus ilgai dirbo VRM sistemoje, Policijos departamento Referentų tarnyboje, žurnale "Mūsų žodis", redagavo laikraščius "Ugniagesys", "Žvilgsnis", "Europos centras", Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos informacinį biuletenį.

Du šviesūs žiburiai Aldona Kandroškaitė Knygos "Du šviesūs žiburiai" pagrindiniai herojai pasakoja asmeninius išgyvenimus ir kartu atskleidžia savo laikmečio buities panoramą. Atviraširdžio berniuko akimis matome, kas dėjosi XX a. pradžioje Sankt Peterburge, ir kokius vargus teko patirti, kai bado vejama šeima ieškojo prieglobsčio Lietuvoje. Kitos apysakos atstovas Gustas norėtų ramiai gyventi ir niekam nekliūti, bet žmonių tarpusavio ryšiai jį klibina. Jis nesitaiksto su moraliniu iškrypimu, dėl to patenka į keblias situacijas ir neišvengia skaudžių smūgių.

Užburti lobiai Petras Tarasenka Petro Tarasenkos, archeologo ir rašytojo, knygoje kaip gyva prieš skaitytojų akis iškyla Aukštaitijos miestelio Antakalnio ir Lietuvos istorija, padavimai, legendos, sakmės, XX a. pradžios gyvenimas. Pagaulus, nuotykingas siužetas pasakoja apie dviejų berniukų - Petro ir Vlado - užburtų lobių paieškas.

Senis ir jūra Ernestas Hemingvėjus "Senis ir jūra" romanas, pasakojantis apie senio kovą su žuvimi ir už žuvį - apie žmogaus kovą su likimu ir už išlikimą - savo giliu prasmingumu, išmintingumu, alegoriškumu išsiskiria iš kitų E. Hemingvėjaus kūrinių. Ne veltui jis iškart buvo įvertintas Pulicerio premija, o 1954 m. visų pirma už šį romaną ir už visą kūrybą E. Hemingvėjus buvo apdovanotas Nobelio premija.

Muitininko liudijimas Petras Šatkus Romane gvildenama teisėtvarkos aktualijos problematika, žmogaus atsakomybės prieš įstatymą.

Tarsi gyventa Teodoras Četrauskas Tai herojinė pasaka apie mažos šalies, atsidūrusios tarp dviejų didžiųjų valstybių Antrojo pasaulio karo metais, likimą. Jai būdingas ironiškas, dažnai ant grotesko ribos balansuojantis stilius ir visiškai naujas žvilgsnis į Lietuvos pokarį. Knyga skiriama daug ištenkėjusiai autoriaus tėvų kartai. Aišku, kieno pusėje yra autorius. Nepaisant to, visi veikėjai deheroizuojami: žmonės visuomet lieka žmonėmis. Autorius neakivaizdžiai diskutuoja su Giunteriu Grassu apie laivų skandinimą, prievartą ir ungurius.

Dangiškasis kinematografas Teodoras Četrauskas

Romano "Tarsi gyventa" tęsinys.
Neaiškiomis aplinkybėmis žuvęs partizano generolo Velnio kultūros ministras Juozas po Didžiosios Juodosios Skylės kančių kartu su pažįstamais ir jam simpatizuojančiais dangaus gyventojais žiūri vien jam sukurtą filmą. Pasirodo, ten tokia tradicija - smurtine mirtimi mirusiam naujokui, kad nuramintų ir nemėgintų kištis į įvykius žemėje, parodyti filmą apie tolesnį jam brangių žmonių gyvenimą. Tą filmą galima bet kurioje vietoje sustabdyti ir aptarinėti mintyse arba su kitais žiūrovais, kurių vis daugėja.....

Mirties kanjonas Petras Šatkus Intrigų ir nežinios pilnas detektyvas.

Kur vasara amžina Vilė Vėl

Šio romano veiksmas vyksta visiems gerai pažįstamame pasaulyje, o ne pasąmonės labirintuose. Autorė mano, kad nereikia kankinti skaitytojo veikėjų liguistumu ir begaliniais išvedžiojimais, todėl romano sakiniai trumpi, o personažai nepraradę sveiko proto.
Veiksmas prasideda, kai pagrindinės kūrinio herojės vyras Žilvinas gauna gerą darbą Amerikoje, išskrenda anapus Atlanto ir... darosi vis svetimesnis. Ieškodama, kaip gyventi toliau, moteris susiduria su tėvų, draugių ir vaikų nepritarimu, bet turi drąsos apginti savo tiesą ir laimę.
Pasakodama moters istoriją be savigailos ir verkšlenimo, autorė kviečia skaitytoją kitaip pažvelgti į šiuolaikinį gyvenimą.

Nespalvota Teklė Kavtaradzė Vilnietė moksleivė Teklė Kavtaradzė šią pirmąją knygą parašė penkiolikos metų. „Šiame rašto ir rašančiųjų, rašinių bei rašinėlių amžiuje jaunosios autorės kūrinys primena, jog yra dalykų, kurie nesileidžia išmokstami. Vienas jų - iš romano „Nespalvota" sklindantis tas ypatingas žodžio kvepėjimas ir virpėjimas. Per jį atpažįstama tik tau skirta tikrovė yra dovana, galinti tapti ir pasmerkimu, ir palaiminimu" (Elvyra Kučinskaitė, „Bernardinai.lt").

Basomis po naktinį miestą Teklė Kavtaradzė „Basomis po naktinį miestą" - jaunos prozininkės Teklės Kavtaradzės, debiutavusios romanu „Nespalvota" antroji knyga. Šio romano pagrindiniai veikėjai - jaunuoliai, ieškantys savo vietos pasaulyje, abejojantys, norintys suprasti, įprasminti savo būtį: Kajus piešia, Tomas fotografuoja ir griežia smuiku, Karolį vilioja rašytojo kelias, Aleksas - kompanijos siela - žavisi ispaniška muzika ir žurnalistika, Jono svajonė - išvažiuoti į užsienį studijuoti muzikos. Fragmentišką, tarsi iš kinematografinių kadrų sudėliotą pasakojimą persmelkia abejingumo ir vienatvės baimė, tikros draugystės, meilės ilgesys.

Laimė nutekėjimo Žemaitė

Žemaitė yra lietuvių prozos klasikė. Jos kūryba - lietuvių realistinės prozos pradžia. Iki Žemaitės, lietuvių literatūroje vyravo poezija, negausius prozos puslapius užpildė didaktiniai rašiniai.
Žemaitės apsakymuose atsispindi Lietuvos valstiečių gyvenimas, jų buitis, papročiai, šeimos gyvenimas, žmonių tarpusavio santykiai. Tai tikra XIXa. pabaigos - XXa. pradžios Lietuvos kaimo gyvenimo enciklopedija. Apsakymuose Žemaitė lietė reikšmingas to meto visuomenės problemas: pobaudžiavinio kaimo buitinį, kultūrinį atsilikimą, nacionalinę priespaudą, kartu atsiskleisdama paprastuose žmonėse slypinčią didelę dvasinę energiją, skatinančią kurti geresnį, šviesesnį gyvenimą. Žemaitė rado savitą vaizdavimo sritį. Visuomenės negeroves, prieštaravimus rašytoja atskleidė kaip šeimoje vykstančią žmogaus dramą.

Baltoji iltis Džekas Londonas

Jack London. Baltoji iltis: apysaka. Jack London (Džekas Londonas, 1876-1916) - garsus amerikiečių rašytojas. Per septyniolika savo kūrybos metų parašė penkiasdešimt knygų, daug straipsnių ir politinių apybraižų. Plačiausiai žinomas ir labiausiai skaitomas jo autobiografinis romanas „Martinas Idenas", tauip pat romanas „Jūsų vilkas", apysakos „Protėvių šauksmas" ir „Baltoji iltis". Pastaroji pasirodė 1906 m. Tai istorija apie žmogaus ir vilko draugystę. Baltoji iltis - vilkas, užaugęs atšiauriame pasaulyje, patyręs daugybę skriaudų, kiekvieną akimirką kovojęs už galimybę išlikti, patenka į visai kitą aplinką, kurioje nubunda geriausios jo prigimties šaknys.

Dėdės ir dėdienės Juozas Tumas Vaižgantas

Vaižganto kūrybos viršūnė yra apysaka "Dėdės ir dėdienės". Vaizduojamasis laikotarpis nukelia skaitytoją į tuos laikus, kai baudžiava jau ėjo prie galo ir pagaliau buvo panaikinta. Dėmesys apysakoje sutelktas ne į baudžiavos vaizdus, ne į pakitusio gyvenimo socialines ir kultūrines problemas, o į žmogaus vidų, į charakterių gilumą, jų ryšį su gamta, su pasauliu, į jų pasaulėjautą. Kūrinyje vaizduojamas liūdnas bedalių šeimos narių likimas. Dėdės ir dėdienės, pasak Vaižganto, reiškia ne tiek giminystės ryšį, kiek socialinį santykį tarp ūkį paveldėjusių šeimininkų ir čia pasilikusių dirbti ir vargti "dėdžių", kurių padėtis yra kažkas mišraus tarp tarno, samdinio ir šeimos nario, bet sunkesnė už samdinio, nes dirbama be atlyginimo, dažniausiai tik už pavalgymą ir menką drabužį. Apysakoje ir vaizduojami tokie žmonės: Mykoliukas, Severiutė ir Rapolas. Įstatyti į primityvias baudžiavinio kaimo aplinkybes, jie sugeba jausti, stebėti ir suvokti save, patirti aukščiausias būties akimirkas. Jų vidinių išgyvenimų subtilumas išsitenka nusistovėjusių darbų, santykių ir papročių sekoje, natūraliai įsiliedami į kasdieniškus pašnekesius, kasdieniškus įprastus veiksmus, ritualinius gestus, kuriuos nepastebimai sureikšmina. Kūrinyje išlaikytas vientisas pasakojimo ritmas: jis parašytas tarsi vienu atsikvėpimu. Žodis čia alsuoja gaivališkumu tikrumu, nepaliestu literatūrinės stilizacijos. Čia pasiekta darni pusiausvyra tarp panoraminių senojo kaimo nuotraukų ir individualizuoto psichologinio vyksmo. Kūrinyje daugiausia literatūrinio grožio, tobuliausiai, nuosekliausiai ir šviesiausiai skleidžiasi Vaižganto pasaulėjauta.