Friedrich Nietzsche

Anapus gėrio ir blogio

(Daugiau)

Kelias į laimingesnę Lietuvą

Gediminas Navaitis

Laimingesnis žmogus – sėkmingesnė Lietuva

Aš, Gediminas Navaitis, esu  nepartinis kandidatas į Lietuvos Respublikos Seimą. Pristatau Jums savo rinkiminių nuostatų santrauką.

Prašau labai nedaug – perskaitykite šias mano mintis. Protas ir nuojauta Jums pasakys, ar siūlomas kelias gali tapti naujos, modernios politikos kryptimi.

Svarbiausias klausimas, kurį turėtumėte užduoti sau prieš rinkimus: ”Ar Jūs patenkinti gyvenimu Lietuvoje, šalies ekonomine padėtimi ir valdymu?”

Nepatenkintiems priminčiau, kad mūsų valstybė itin sėkmingai pasiekė savo politinius tikslus, kurie prieš ketvirtį amžiaus laikyti veikiau įstabia svajone, nei konkrečių veiksmų programa. Sovietų Sąjungos okupuotas ir aneksuotas, totalitarinio valdymo, neįgalios planinės ekonomikos kraštas atkūrė rinkos ekonomiką, tapo nepriklausoma, demokratine respublika, kuri yra ES ir NATO narė. Tačiau ar daug Lietuvos žmonių patenkinti savo gyvenimu?

Mums siūlomi šitokio neatitikimo paaiškinimai. Dažnai primenama apie sovietinę praeitį, jos poveikį verslumui, dorovei ir pilietiškumui, bet nepaaiškinama, kodėl šios praeities poveikis ne silpsta, o, regis, netgi stiprėja. Mums kalba apie ekonominius sunkumus, globalinę krizę, bendrojo vidaus produkto (BVP) smukimą, bet nepaaiškina, kodėl jo kilimo metai nepadarė pastebimos įtakos visuomenės savijautai.

Aš, kaip ir Jūs, kažkada tikėjau panašiais išvedžiojimais, maniau, kad profesionalesni politikai bei valdininkai gali išspręsti Lietuvos problemas. Partijų atstovai ir šiuose rinkimuose žada tai padaryti.

Kodėl iki šiol nepadarė? Negi valdžioje kažkokiu mįslingu būdu susirenka patys blogiausi, norintys kenkti žmonėms?

Tai klausimai, į kuriuos ieškojau atsakymo dirbdamas Seime. Manau, kad šiandien atsakymą jau žinau. Jį ir savo patirtį bei idėjas pristačiau šiais metais išleistoje knygoje „Geriausias pasirinkimas: laimingesnės Lietuvos galimybė“, kurioje pateikiau Lietuvai naują, nors pasaulyje vis labiau plintantį požiūrį į ekonomiką ir politiką, požiūrį, kad piliečių laimė lemia valstybės sėkmę.

Plačiau

 

Bėgikas neatbėgs pirmas, jei prie kojų jam pririšime svarsčius. Valstybė nesuklestės, jei bus valdoma pagal senas taisykles, kurios moderniame pasaulyje virsta kliuviniu žengti pirmyn.

Šalys, kurios žlugus sovietinei sistemai drauge su Lietuva pradėjo kurti protingesnį ir laisvesnį gyvenimą, vienose srityse pasiekė daugiau, kitose mažiau, bet nepavyktų rasti tokios, kuri būtų visur sektinu pavyzdžiu.

Dar svarbiau – Vakarų Europa, JAV, kitos modernios valstybės, kuriose gyvenimo lygis aukščiausias, susiduria nedarbu, skurdu, nepatenkinama sveikatos apsauga, mažėjančiu piliečių dalyvavimu rinkimuose ir kt. Suprantama, būdamos turtingesnės jos gali šias problemas spręsti efektyviau, bet ir jos nesugeba problemų įveikti. O tai skatina naujai įvertinti šiuolaikinės visuomenės raidos kryptį, ieškoti naujų galimybių laimingesnei visuomenei kurti.

Iki XIX a. pabaigos valstybės sėkmę lėmė jos karinė galia. Nuo XX a. pradžios pradėta suvokti ekonomikos plėtros svarbą ir kitos visuomeninio gyvenimo sritys (švietimas, sveikatos apsauga ir netgi karinės pastangos) buvo pajungtos ūkiui stiprinti. XXI a. imta vis kritiškiau vertinti šiuos tikslus.

Naujas pažiūras glaustai galima pristatyti paminėjus vadinamąjį Easterlin’o paradoksą, kurio esmė – valstybės BVP pasiekus tam tikrą lygį, kuris jau leidžia ją priskirti prie „pirmojo pasaulio“ šalių, tolesnis BVP augimas nedaro įtakos žmonių, laikančių save laimingais, skaičiui.

Lietuva, beje, irgi priklauso šiai šalių grupei. Atgavus Nepriklausomybę Lietuvos ekonomika taip pat augo. Tačiau gyvenimu patenkintų žmonių skaičius nėra didelis.

Taigi turime rinktis naują kryptį.

Esminis klausimas: „Kokia turi būti ši kryptis? Koks kelias iš aklavietės?”

Šiandien valstybės raidos sėkmę lemia trys kapitalo rūšys – fizinis (gamybos priemonės), finansinis (pinigai) ir socialinis (žmonės, jų tarpusavio ryšiai, juos skiriančios ar jungiančios vertybės). Lietuvos valdžia vis dar vadovaujasi atgyvenusiomis nuostatomis ir labai rūpinasi biudžetu bei naujomis statybomis. O žmonės jai rūpi labai mažai. Netgi suskaičiuoti, kiek piliečių paliko Tėvynę, kiek vaikų nelanko mokyklos, ji nesugeba. (Nors galvijų apskaita pakankamai tiksli.)

ES šalys irgi išgyveno panašų valdymą. Dabar jos gręžiasi į žmogų. Nori tiksliai žinoti, kas ir kodėl yra laimingi ar nelaimingi. Laimės ekonomikos ir jai pagrindą kuriančios felicitarinės (lot. felicitas – laimė) politikos principai plinta šių dienų pasaulyje, bandoma pereiti nuo tradicinės ekonomikos, kurios tikslas buvo didesnė gamyba ir gausesnis vartojimas, į laimės ekonomiką, kurios tikslas yra aukštesnis visuomenės laimės lygis. Tai galėtų būti ir Lietuvos kelias.

Plačiau

Laimingi žmonės – visuomenės vertybė. Tyrimai ne kartą patvirtino, kad ne daugiau uždirbantis yra laimingesnis, o laimingesnis žmogus sugeba daugiau uždirbti. Vadinasi, būtent laimingieji yra ekonominė vertybė. Be to, jie linkę teigiamai vertinti save, lengviau randa darbą, sukuria tvirtesnes šeimas, yra draugiškesni, tolerantiškesni ir pilietiškesni.

Visuomenės laimės siekimas, regis, neturėtų kelti didelių prieštaravimų, tačiau vien diskusija apie ją skatina kritiškai vertinti valdžios ar paskirų politikų veiksmus, siūlo „sveiko proto“ kriterijų, pagal kurį būtų nustatoma, ar šie veiksmai prisideda prie visuomenės gerovės, ar ją mažina. Suprantama, kad toks vertinimas itin neparankus bet kuriai nedemokratinei, oligarchinei valdžiai, kuri rūpinasi ne visos visuomenės, bet atskirų, paprastai negausių, tačiau įtakingų grupių gerove ir, jeigu apeliuoja į visuomenę ar daro jai nuolaidas, tai tik dėl savų, neretai maskuojamų, tikslų. Tokių interesų grupių apstu ir Lietuvoje. Jų atstovai tiesiogiai nepasisako prieš laimingesnę Lietuvą, bet nuolat bando nukreipti piliečių jėgas ir valstybės pastangas kita kryptimi: siekia politiką paversti kenkimo kam nors būdu arba bando supriešinti laisvę su laime teigdami, kad pernelyg „didelis“ valstybės rūpinimasis žmonėmis gali sumenkinti jų kliovimąsi savo jėgomis ir žmonės praras gebėjimą atremti iššūkius. Kone mėgstamiausias laimingesnės visuomenės priešų teiginys – šios dienos apribojimai ar net kentėjimai sukurs rytdienos laimę. Atsakymo į klausimą: „Kodėl jos negalima kurti jau dabar?“ – neišgirsime. Šią padėtį labai gerai atspindi kone visi rinkimų šūkiai ir programos. Juose arba tuščiai giriamasi savo išmanymu ir padorumu, arba ne mažiau tuščiai žadama, kad bus geriau, kad algos didės, mokesčiai mažės, ir nutylima, kaip tai bus padaryta. Nutylima, nes nėra siūlomų sprendimų vertinimo. Todėl jį turinti laimės politika tokiems „pažadukams“ tampa pavojinga, nes aiškiai nurodo ne tik tai, ką galima pasiekti, bet ir kaip tai padaryti.

Kelias link laimingesnės visuomenės grįstas aiškiomis nuostatomis. Čia pateikiu tik jas. Norintiems sužinoti daugiau siūlau perskaityti visa programos “Laimingesnis žmogus – sėkmingesnė valstybė” tekstą.

Kelias laimingesnės visuomenės link grįstas gausiais įvairiose šalyse atliktais tyrimais. Jau gerai žinoma, ką reikia padaryti įvairiose viešojo gyvenimo srityse, kad turto siekimas negriautų gerovės, kad stiprėtų vidurinioji klasė, gausėtų laimingų šeimų, o piliečiai labiau pasitikėtų valdininkais ir politikais.

Plačiau

Mes galime būti laimingiausia ir turtingiausia visuomenė Lietuvos istorijoje, tačiau vietoj to partiniai kandidatai mums siūlo svarstyti išgyvenimo galimybę. Mes galime būti modernių valstybių ekonomikos ir visuomeninių santykių kaitos lyderiais, nes esame mažiau varžomi tradicijų, nes esame nepatenkinti savo gyvenimu ir norime permainų. Vietoj to mums siūlo užkampio, nuolankiai vykdančio galingųjų nurodymus, vietą.

Mums siūlo ir toliau eiti tradicinės rinkos ekonomikos keliu ir nepastebėti idėjos, kad turto gausėjimą turi papildyti laimingesnių žmonių skaičiaus augimas. Gal metas perimti ir ją?

Interesų grupės, jas aptarnaujanti žiniasklaida stabdė ir stabdys naujų sprendimų pasirinkimą, tačiau vis sunkiau nepastebėti nuolat pasikartojančių ekonomikos krizių, nemažėjančio nusikalstamumo, demografinės situacijos blogėjimo. Bandymai spręsti šias ir panašias problemas, pamiršus žmones, siekiant tik didesnio ekonomikos augimo ir vartojimo, nėra sėkmingi ir vargu ar tokie bus. Pakanka paklausti, kiek dar turi išaugti BVP, kad jų neliktų. Atsakymas aiškus – ir 10 proc., ir 100 proc. padidėjimas problemų neišspręstų, bet atsakymas parodytų tradicinių partinių ideologijų bankrotą, o todėl net klausimo viešoje erdvėje negirdime.

Laimės ekonomika ir ją įgyvendinanti politika vadovaujasi tyrimais įrodyta nuostata – laimingesni uždirba daugiau. Todėl ji siūlo išeitis ten, kur tradicinio požiūrio į visuomenę atstovai mato akligatvį.

Ramiai galiu pasakyti: „Dariau, ką galėjau, kad laimingesnės visuomenės idėja taptų Lietuvos realybe. Dar prieš kelerius metus ji buvo menkai žinoma, šiandien apie tai pavyko papasakoti daugeliui, o mano pasiūlyti ir Seimo priimti įstatymai ją priartino.“

Ir vienas žmogus, matantis tikslą, gali daug nuveikti. Jeigu šis tikslas yra ir Jūsų tikslas, balsuokite už mane. Neturiu turtingų finansinių rėmėjų, neturiu įtakingų partijų paramos. Manau, kad tai mano privalumas, nes palaikymą lems ne manipuliacijos, dovanos ir reklama, o idėja. Palaikykite ją! Palaikykite laimingesnės Lietuvos pasirinkimą! Pokyčiai gali prasidėti jau šiandien. Pokyčiai gali prasidėti vienoje apygardoje. Tai priklauso nuo Jūsų balso.

Plačiau