Friedrich Nietzsche

Anapus gėrio ir blogio

(Daugiau)

Juristas

2012 Nr.6

ATOSTOGOS UŽ LOJALUMĄ:
KASMETINIŲ PAPILDOMŲ ATOSTOGŲ SUTEIKIMAS

Vaidotas Dauskurdas
Žurnalo „Juristas" vyr. redaktorius

Prasidėjus kalendorinei vasarai, tuo pačiu ir kasmetinių atostogų sezonui, verta prisiminti esmines teisės aktų nuostatas, aptariančias atostogų suteikimo svarbiausius klausimus. Tačiau suteikiant šias atostogas, privalu prisiminti, kad dalis darbuotojų gali būti įgiję teisę ir į papildomas kasmetines atostogas. Deja, įmonės neretai pamiršta, kad įvertinti aplinkybes, jog darbuotojui priklauso papildomos kasmetinės atostogos, bei apskaičiuoti jų trukmę privalo įmonė. Tai jos pareiga. Nors teisės aktai, reglamentuojantys kasmetines papildomas atostogas bei jų suteikimo tvarką, galioja jau beveik dešimtmetį, tačiau praktikoje suteikti šias atostogas dėl įvairių priežasčių neretai pamirštama. Kad to būtų išvengta, trumpai priminsime kasmetinių papildomų atostogų suteikimo sąlygas bei tvarką, dėl to kylančius neaiškumus.

Kasmetinių papildomų atostogas bei jų suteikimo sąlygas reglamentuoja Darbo kodekso 168 straipsnis ir LR Vyriausybės nutarimas „Dėl kasmetinių papildomų atostogų trukmės, suteikimo sąlygų ir tvarkos patvirtinimo" (2003 04 22 Nr. 497). Darbo kodekse įtvirtinta esminė nuostata, kad esant tam tikroms sąlygoms - už darbą sąlygomis, neatitinkančiomis normalių darbo sąlygų, už ilgalaikį nepertraukiamąjį darbą toje darbovietėje bei už ypatingą darbų pobūdį - darbuotojams gali būti suteikiamos kasmetinės papildomos atostogos. Tuo pačiu kodeksas nurodo, kad kasmetinių papildomų atostogų trukmę, suteikimo sąlygas ir tvarką nustato Vyriausybė. Būtent tai ir detalizuoja pirmiau minėtas Vyriausybės nutarimas.

Atostogų suteikimo tvarka
Aptariant minėtą Vyriausybės nutarimą, paminėtina, kad Vyriausybė detalizavo, kokiais atvejais darbuotojams gali būti suteikiamos kasmetinės papildomos atostogos:
a) darbuotojams, dirbantiems darbo aplinkoje, kurioje sveikatai kenksmingų veiksnių dydžiai viršija darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų nustatytus leistinus ribinius dydžius (kiekius) - už darbą sąlygomis, neatitinkančiomis normalių darbo sąlygų. Šiai darbuotojų kategorijai suteikiamos papildomos kasmetinės atostogos - iki 5 kalendorinių dienų, skaičiuojamų priklausomai (proporcingai) nuo to, kiek iš viso valandų jie dirbo tokioje aplinkoje tais metais, už kuriuos suteikiamos atostogos (jeigu tokioje aplinkoje dirbta nuo 80 iki 100 procentų darbo laiko, suteikiamos 5 kalendorinės dienos; jei nuo 60 iki 80 procentų - 4 kalendorinės dienos; jei nuo 40 iki 60 procentų - 3 kalendorinės dienos; nuo 20 iki 40 procentų - 2 kalendorinės dienos; iki 20 procentų - 1 kalendorinė diena);
b) už ilgalaikį nepertraukiamąjį darbą toje darbovietėje. Nustatyta, kad darbuotojams, turintiems didesnį kaip 10 metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje, suteikiamos 3 kalendorinės dienos papildomų atostogų, o už kiekvienų paskesnių 5 metų darbo stažą toje darbovietėje - po 1 kalendorinę dieną. Tuo pačiu Vyriausybė nurodė, kad į ilgalaikį nepertraukiamąjį darbo toje darbovietėje stažą, už kurį suteikiamos kasmetinės papildomos atostogos, įskaitomas faktiškai dirbtas laikas toje darbovietėje ir kiti laikotarpiai, nurodyti Darbo kodekse (170 str. 1 d.). Nurodyta, kad į šį stažą neįeina laikas, dirbtas įmonėje, iš kurios į kitą darbovietę darbuotojas perkeltas darbdavių susitarimu ar kitais pagrindais, nenutraukiančiais darbo stažo;
c) už ypatingą darbų pobūdį. Nustatyta, kad darbuotojams, kurių darbas (ne mažiau kaip pusė viso darbo laiko per metus, už kuriuos suteikiamos atostogos) atliekamas kelionėje, lauko sąlygomis, susijęs su važiavimu ar yra kilnojamojo pobūdžio, suteikiamos 2 kalendorinės dienos papildomų atostogų.
Priminsime, kad Vyriausybės sprendimu kasmetinės papildomos atostogos pridedamos prie kasmetinių minimaliųjų atostogų ir gali būti šalių susitarimu suteikiamos kartu arba atskirai. Tuo pačiu paminėtinos dar kelios itin svarbios nuostatos: darbuotojams, turintiems teisę gauti kasmetines papildomas atostogas keliais pagrindais, prie kasmetinių minimaliųjų atostogų pridedamos jų pasirinkimu tik vienos iš šių minėtų kasmetinių atostogų. Kitaip tariant, jei darbuotojas, įmonėje dirbęs daugiau kaip 10 metų, dirba sveikatai kenksmingomis sąlygomis, jis turi teisę pasirinkti, kurios iš atostogų rūšių jam turi būti taikomos - nurodytos a ar b punkte. Tačiau abiejų rūšių atostogos darbuotojui negali būti suteikiamos.
Norėtųsi atkreipti dėmesį, kad iš visų darbuotojų išskiriama darbuotojų dalis, turinti teisę į kasmetines pailgintas atostogas (sąrašą darbuotojų, turinčių teisę į pailgintas kasmetines atostogas, nustatė LR Vyriausybė 2003 07 18 nutarimu „Dėl kai kurių kategorijų darbuotojų, turinčių teisę į kasmetines pailgintas atostogas, sąrašo ir šių atostogų trukmės patvirtinimo" Nr. 941). Esmė ta, kad šiai darbuotojų daliai jų pasirinkimu suteikiamos arba tik kasmetinės pailgintos atostogos, arba pirmiau minėtos prie kasmetinių minimaliųjų atostogų pridedamos kasmetinės papildomos atostogos.

Pabaigai galima pridurti, kad kasmetinės papildomos atostogos pridedamos prie kasmetinių minimaliųjų atostogų ir gali būti šalių susitarimu suteikiamos kartu arba atskirai. Šalims nesutarus, šios atostogos suteikiamos kartu. Be to, apskaičiuojant darbuotojui priklausančių kasmetinių papildomų atostogų trukmę, reikėtų atsižvelgti į pačios įmonės patvirtintus norminius aktus: darbo sutartį, kolektyvinę sutartį bei darbo tvarkos taisykles, nes tiek Darbo kodeksas, tiek ir aptartasis Vyriausybės nutarimas nurodo, kad darbo, kolektyvinėje sutartyje arba darbo tvarkos taisyklėse gali būti nustatomos ilgesnės trukmės ir kitų rūšių kasmetinės papildomos atostogos.


Nr.6 anonsai


ELEKTRONINIS PARAŠAS: ŠIANDIENINĖS REALIJOS
Advokato padėjėjas
Ervinas Rimdeika
Advokatų profesinė bendrija „Pranckevičius ir partneriai"

Lietuvos Respublikos elektroninio parašo įstatymo 8 str. 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad saugus elektroninis parašas, sukurtas saugia parašo formavimo įranga ir patvirtintas galiojančiu kvalifikuotu sertifikatu, elektroniniams duomenims turi tokią pat teisinę galią, kaip ir parašas rašytiniuose dokumentuose, ir yra leistinas kaip įrodinėjimo priemonė teisme.
Remiantis Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos duomenimis, pateiktais Įstatymo įgyvendinimo 2011 m. ataskaitoje, galiojančių kvalifikuotų sertifikatų skaičius Lietuvoje 2011 metais, palyginti su 2009 metais, išaugo daugiau nei tris kartus. Tokį kvalifikuotų sertifikatų proveržį ypač paskatino jų platinimas kartu su asmens tapatybės kortelėmis.
Siekiant išsiaiškinti, kiek Lietuvos gyventojų, turinčių elektroninio parašo formavimo priemones, jomis naudojasi, Tarnybos užsakymu 2012 m. kovo mėn. buvo atliktas tyrimas. Tyrimo ataskaitos duomenimis, 50 procentų respondentų, nurodžiusiųjų, kad turi elektroninio parašo formavimo priemones, jomis išvis nesinaudoja arba naudojasi retai, tai yra nors elektroninio parašo formavimo priemones ir populiarėja, tačiau jomis mažai naudojamasi. Todėl kyla klausimas, dėl kokių priežasčių mažokai naudojamasi elektroniniu parašu. Ar dėl švietimo stokos, techninių galimybių trūkumo, ar dėl per menkos teikiamų paslaugų įvairovės? Šioje publikacijoje pateikta aktuali informacija apie elektroninio parašo naudojimą Lietuvoje.
Išsamiau apie tai - naujausiame žurnalo numeryje.

IŠEITINĖS IŠMOKOS NUTRAUKIANT DARBO SUTARTĮ

Laura Gavėnaitė
Teisininkė
2011 m. gruodžio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos darbo kodekso 140, 141 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. XI-1702. Šiuo įstatymu Darbo kodekso (DK) 140 straipsnis papildytas nauja 2 dalimi, kurioje yra keletas naujovių, susijusių su išeitinių išmokų mokėjimo tvarka, kai darbuotojas atleidžiamas iš darbo valstybės ar savivaldybės įstaigoje, išlaikomoje iš valstybės ar savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ar kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, taip pat kai darbuotojas atleidžiamas iš darbo valstybės ar savivaldybės įmonėje, viešojoje įstaigoje, kurių savininkė yra valstybė arba savivaldybė, ar Lietuvos banke. DK 140 str. 2 dalis nustato, kad darbuotojui, atleistam iš darbo valstybės ar savivaldybės įstaigoje, išlaikomoje iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ar iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, valstybės ar savivaldybės įmonėje, viešojoje įstaigoje, kurių savininkė yra valstybė arba savivaldybė, ar Lietuvos banke pagal DK 129 straipsnį (darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės) ir 136 str. 1 d. 6 punktą (likvidavus darbdavį, jeigu pagal įstatymus vykdyti jo darbo prievoles nebuvo įpareigotas kitas asmuo), išeitinė išmoka, apskaičiuota atsižvelgiant į darbuotojo nepertraukiamąjį stažą toje darbovietėje, pradedama mokėti praėjus mėnesiui nuo darbuotojo atleidimo dienos ir mokama kas mėnesį lygiomis dalimis. Išeitinė išmoka nebemokama, jeigu asmuo pradeda eiti valstybės tarnautojo pareigas ar priimamas į darbą valstybės ar savivaldybės įstaigoje, išlaikomoje iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ar iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, valstybės ar savivaldybės įmonėje, viešojoje įstaigoje, kurių savininkė yra valstybė arba savivaldybė, ar Lietuvos banke.
Daugiau apie tai - naujausiame žurnalo numeryje.

SUSIPAŽINIMO SU ADMINISTRACINIUOSE TEISMUOSE IŠNAGRINĖTŲ BYLŲ MEDŽIAGA REIKALAVIMAI
Silvija Masalskienė
Mykolo Romerio universiteto lektorė

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą išnagrinėtos administracinės bylos medžiaga yra vieša ir su ja gali susipažinti suinteresuoti asmenys, įskaitant ir byloje nedalyvavusius. Išimtys taikomos toms byloms, kurios buvo išnagrinėtos uždarame teismo posėdyje.
Teismas turi teisę proceso dalyvių prašymu ar savo iniciatyva motyvuota nutartimi nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra ne vieša, kai reikia apsaugoti asmens, jo privataus gyvenimo ir nuosavybės slaptumą, informacijos apie asmens sveikatą konfidencialumą, taip pat tuo atveju, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad bus atskleista valstybės, tarnybos, profesinė ar komercinė paslaptis. Dėl tokios teismo nutarties gali būti duodamas atskiras skundas.
Norėdamas susipažinti su išnagrinėtos bylos medžiaga, asmuo privalo pateikti nustatytos formos prašymą. Konkrečią susipažinimo su išnagrinėtos bylos medžiaga tvarką 2011 m. gruodžio 21 d. nustatė teisingumo ministras ir Lietuvos vyriausiasis archyvaras.
Plačiau apie tai - naujausiame žurnalo numeryje.

 

 

 

2012 Nr. 3

SANDORIO APMOKESTINIMO IŠANKSTINIS SUDERINIMAS SU MOKESČIŲ ADMINISTRATORIUMI

Vaidotas Dauskurdas
UAB „Pačiolis"
žurnalo „Juristas" vyr. redaktorius

 

Nuo 2012 metų pradžios įsigaliojo naujas Mokesčių administravimo įstatymo 371 straipsnis „Mokesčių administratoriaus išankstinis įsipareigojimas dėl mokesčių teisės aktų nuostatų taikymo". Šiame įstatymo papildyme nustatyta, kad mokesčių mokėtojas turi teisę kreiptis į mokesčių administratorių su prašymu pritarti jo siūlomam mokesčių teisės aktų nuostatų taikymui būsimajam sandoriui (toliau - prašymas). Kitaip tariant, Lietuvos mokesčių teisėje pradėtas taikyti naujas institutas, leidžiantis mokesčių mokėtojui iš anksto suderinti su mokesčių administratoriumi konkretaus sandorio apmokestinimo sąlygas.
2011 m. spalio 19 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininkas, siekdamas nustatyti nurodytos įstatymo normos įgyvendinimo tvarką, išleido įsakymą Nr. VA-105, kuriuo patvirtintos Mokesčių mokėtojo prašymo pritarti mokesčių teisės aktų nuostatų taikymui būsimajam sandoriui pateikimo, prašymo nagrinėjimo, mokesčių administratorių įpareigojančio sprendimo priėmimo ir pakeitimo taisyklės.

PRAŠYMO TEIKIMAS
Kaip minėta, nuo šiol mokesčių teisėje įtvirtinta nuostata, kad mokesčių mokėtojas turi teisę kreiptis į mokesčių administratorių su prašymu pritarti jo siūlomam mokesčių teisės aktų nuostatų taikymui būsimajam sandoriui. Būsimasis sandoris - tai mokesčių mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė, kurie bus pradėti vykdyti po prašymo pateikimo mokesčių administratoriui dienos. Kai ilgalaikis sandoris sudarytas iki prašymo pateikimo mokesčių administratoriui, būsimajam sandoriui priskiriamos ūkinės operacijos, kurios atliekamos po prašymo pateikimo mokesčių administratoriui dienos. Prašymas negali būti pateikiamas dėl mokesčio dydžio.
Pažymėtina, kad mokesčių mokėtojas turi teikti prašymą centriniam mokesčių administratoriui - Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Prašymas gali būti teikiamas tik dėl tų sandorių ir su jais susijusių mokesčių, kurių įstatymų apibendrintus paaiškinimus rengia Valstybinė mokesčių inspekcija. Kitaip tariant, ši tvarka netaikoma, pavyzdžiui, socialinio draudimo įmokoms.
Tokiame prašyme mokesčių mokėtojas turi tiksliai ir vienareikšmiškai apibūdinti būsimąjį sandorį (reikalaujama tiksliai nurodyti sandorio šalis ir jų tarpusavio ryšius, jei tai gali turėti įtakos apmokestinimui), aplinkybes, su kuriomis pagal mokesčių įstatymus sietinas apmokestinimas, nurodyti laikotarpį, kuriuo planuojama sudaryti sandorį, išdėstyti taikytinas mokesčių teisės aktų nuostatas, kurios, prašymą rengusio subjekto nuomone, yra taikytinos, pateikti kitą informaciją ir įrodymus, kuriais subjektas grindžia siūlomą mokesčių teisės aktų nuostatų taikymą. Prašymas gali būti teikiamas dėl vieno sandorio arba jų grupės ir su juo (jais) susijusių vieno ar kelių mokesčių, siūlant vieną arba kelis argumentuotus apmokestinimo variantus.
Prie prašymo turi būti pridedami dokumentai arba jų kopijos (įrodymai), patvirtinantys prašyme nurodytas aplinkybes (pavyzdžiui, sudaryta sutartis, parengtas sutarties projektas, ketinimo protokolas, oficialūs susirašinėjimo su būsimomis sandorio šalimis dokumentai, kt.).

KONTROLIUOJAMOJO SANDORIO KAINODAROS PRINCIPŲ DERINIMAS
Vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 371 straipsniu, mokesčių mokėtojas gali teikti prašymą ir dėl būsimojo kontroliuojamojo sandorio kainodaros principų suderinimo. Būsimojo kontroliuojamojo sandorio kainodaros principų suderinimas - tai mokesčių mokėtojo būsimojo kontroliuojamojo sandorio kainodaros principų, t. y. kainodaros metodo, palyginamumo, kritinių prielaidų, kurioms esant galima taikyti pasirinktą kainodaros politiką, klausimų, susijusių su būsimojo kontroliuojamojo sandorio ir ištiestosios rankos principo atitikimo pagrindimu, suderinimas su mokesčių administratoriumi tam tikram mokestiniam laikotarpiui. Teikiantis prašymą pritarti būsimojo kontroliuojamojo sandorio kainodaros principams mokesčių mokėtojas gali pasirinkti, dėl kokių kontroliuojamųjų sandorių jis kreipsis į mokesčių administratorių.
Tačiau minėtose Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko patvirtintose Mokesčių mokėtojo prašymo pritarti mokesčių teisės aktų nuostatų taikymui būsimajam sandoriui pateikimo, prašymo nagrinėjimo, mokesčių administratorių įpareigojančio sprendimo priėmimo ir pakeitimo taisyklėse (įsakymas Nr. VA-105) nustatyta, kad jos netaikomos, jei prašymas yra susijęs su būsimųjų kontroliuojamųjų sandorių kainodaros principų, t. y. kainodaros metodų, palyginamumo, kritinių prielaidų, kurioms esant galima taikyti pasirinktą kontroliuojamųjų sandorių kainodaros politiką, kitų su kontroliuojamųjų sandorių kainodara susijusių klausimų, nagrinėjimu ir derinimu. Kitaip tariant, teikiant prašymą dėl šių klausimų galima vadovautis tik Mokesčių administravimo įstatymu.
Vis dėlto, atsižvelgiant į mokesčių administratoriaus skelbiamus viešus įstatymų komentarus, galima teigti, kad prašyme pritarti būsimojo kontroliuojamojo sandorio kainodaros principams mokesčių mokėtojas turi nurodyti būsimojo kontroliuojamojo sandorio dalyvius, apibūdinti būsimąjį kontroliuojamąjį sandorį, kritines prielaidas, lemiančias būsimojo kontroliuojamojo sandorio kainodaros principų suderinimo galiojimą, ir pagrįsti būsimojo kontroliuojamojo sandorio ir ištiestosios rankos principo atitikimą.

MOKESČIŲ ADMINISTRATORIAUS SPRENDIMAS
Mokesčių administratorius sprendimą dėl prašymo turi priimti per 60 dienų nuo jo gavimo dienos. Nagrinėjant prašymą, mokesčių mokėtojas turi teisę pateikti papildomų dokumentų, reikalingų sprendimui priimti. Papildomi dokumentai mokesčių administratoriui turi būti pateikiami ne vėliau kaip likus 20 kalendorinių dienų iki termino, per kurį turi būti išnagrinėtas prašymas, pabaigos.
Mokesčių administratorius, nagrinėjantis mokesčių mokėtojo pateiktą prašymą, taip pat gali reikalauti papildomų dokumentų ir (ar) duomenų, reikalingų tinkamai įvertinti mokesčių mokėtojo siūlomą sandorio apmokestinimo variantą. Mokesčių administratorius pateiktinus papildomus dokumentus ir (ar) duomenis, dokumentų vertimus, protingumo kriterijų atitinkantį jų pateikimo terminą nurodo mokesčių mokėtojui ar jo įgaliotam asmeniui adresuotame pranešime. Mokesčių administratoriaus pranešimo dėl papildomų dokumentų ir (ar) duomenų pateikimo išsiuntimo diena laikoma prašymo nagrinėjimo proceso sustabdymo diena. Prašymo nagrinėjimo procesas atnaujinamas visų reikalingų dokumentų ir (ar) duomenų gavimo dieną.
Jeigu mokesčių mokėtojas prašomų dokumentų ir (ar) duomenų nepateikia per mokesčių administratoriaus nurodytą terminą, prašymas toliau nenagrinėjamas. Apie tai mokesčių mokėtojui pranešama raštu ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo dokumentų ir (ar) duomenų pateikimo mokesčių administratoriui termino pabaigos.
Prašymams, gautiems iki 2013 m. liepos 1 d., nagrinėti papildomai skiriama 30 dienų. Prašymo nagrinėjimo terminas mokesčių administratoriaus sprendimu gali būti pratęsiamas dar 60 dienų, jeigu prašymui nagrinėti reikia papildomo tyrimo. Apie prašymo nagrinėjimo termino pratęsimą turi būti raštu pranešama prašymą pateikusiam mokesčių mokėtojui.
Mokesčių administratorius, išnagrinėjęs prašymą, priima vieną iš šių sprendimų:
1) pritarti prašyme nurodytam mokesčių teisės aktų nuostatų taikymui būsimajam sandoriui. Pritarus būsimajam sandoriui, turi būti aprašomi apmokestinimo principai, nurodomos taikytinos mokesčių teisės aktų nuostatos, sąlygos ir (ar) aplinkybės, kurioms esant mokesčių administratorius priima tokį sprendimą. Svarbu tai, kad priėmęs tokį sprendimą mokesčių administratorius įsipareigoja, kontroliuodamas, ar šis mokesčių mokėtojas teisingai apskaičiavo, deklaravo ir mokėjo mokesčius, taikyti mokesčių teisės aktų nuostatas būsimajam sandoriui taip, kaip nurodyta sprendime (nustatyta, kad sprendimas galioja visą prašyme nurodyto būsimojo sandorio vykdymo laiką, bet ne ilgiau kaip einamuosius ir 5 kalendorinius metus nuo šio sprendimo priėmimo dienos, arba - iki naujų mokesčių teisės aktų nuostatų įsigaliojimo dienos);
2) nepritarti prašyme nurodytam mokesčių teisės aktų nuostatų taikymui būsimajam sandoriui. Šiame sprendime mokesčių administratorius turi nurodyti nepritarimo priežastis. Taigi, jeigu prašyme mokesčių mokėtojo pateiktam apmokestinimo variantui mokesčių administratorius nepritaria, tai jis savo sprendime turi nurodyti nepritarimo priežastis. Jei prašyme pateikiami keli alternatyvūs apmokestinimo variantai ir pritariama vienam iš jų, tai nepritarimo kitiems variantams priežastys nenurodomos.
Kai nagrinėjamas prašymas pritarti būsimojo kontroliuojamojo sandorio kainodaros principams, priimamas sprendimas pritarti arba nepritarti mokesčių mokėtojo prašyme nurodytiems būsimojo kontroliuojamojo sandorio kainodaros principams. Nepritaręs pateiktiems principams mokesčių administratorius sprendime privalo nurodyti nepritarimo priežastis.
Turi būti rengiami du mokesčių administratoriaus sprendimo egzemplioriai. Vienas jų įteikiamas mokesčių mokėtojui, o kitas lieka mokesčių administratoriui. Prašymo originalas ir su juo susiję kiti dokumentai lieka mokesčių administratoriui.

MOKESČIŲ ADMINISTRATORIAUS SPRENDIMO PRIVALOMUMAS
Mokesčių administratoriaus priimtas sprendimas įpareigoja patį mokesčių administratorių, kontroliuojant, ar mokesčių mokėtojas teisingai apskaičiavo, deklaravo ir mokėjo mokesčius, taikyti mokesčių teisės aktų nuostatas būsimajam sandoriui taip, kaip nurodyta sprendime. Mokesčių administratorius įsipareigoja laikytis suderintos pozicijos tik dėl prašymą pateikusio mokesčių mokėtojo ir tik dėl mokesčių mokėtojo prašyme nurodyto būsimojo sandorio. Mokesčių administratorius netaiko sprendimo dėl prašymo, jeigu per mokestinį patikrinimą nustato, kad faktinės sandorio vykdymo aplinkybės neatitinka mokesčių mokėtojo prašyme nurodytų aplinkybių.
Mokesčių administratoriaus sprendimas pritarti prašyme nurodytam mokesčių teisės aktų nuostatų taikymui būsimajam sandoriui galioja visą prašyme nurodyto būsimojo sandorio vykdymo laiką, bet ne ilgiau kaip einamuosius ir 5 kalendorinius metus nuo to sprendimo priėmimo dienos. Kai priimami nauji mokesčių teisės aktai, kuriais pakeičiamos, papildomos arba pripažįstamos netekusiomis galios tame sprendime nurodytos mokesčių teisės aktų nuostatos, tiesiogiai susijusios su apmokestinimu, tai sprendimas galioja iki naujų mokesčių teisės aktų nuostatų įsigaliojimo dienos.
Jeigu priėmus mokesčių administratoriaus sprendimą pritarti prašyme nurodytam mokesčių teisės aktų nuostatų taikymui būsimajam sandoriui Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje arba Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbiami Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo arba Europos Sąjungos teisminių institucijų įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimai, kuriems šis sprendimas prieštarauja, mokesčių administratorius turi pareigą tai raštu pranešti mokesčių mokėtojui ir nurodyti, iki kada galioja sprendimas. Tokiu atveju sprendimas galioja iki atitinkamo išaiškinimo paskelbimo dienos.
Įstatyme mokesčių administratoriui suteikta teisė netaikyti sprendimo dėl prašymo, jeigu mokesčių administratorius per mokestinį patikrinimą nustato, kad faktinės sandorio vykdymo aplinkybės neatitinka mokesčių mokėtojo prašyme nurodytų aplinkybių (pvz., paaiškėja, kad mokesčių mokėtojas pateikė neteisingus faktus arba nurodė ne visas mokesčių teisės aktų nuostatų taikymo būsimajam sandoriui ir mokesčių mokėtojo pateiktai pozicijai įvertinti svarbias aplinkybes; kad faktinės sandorio vykdymo aplinkybės, turėjusios esminę įtaką priimant sprendimą dėl sandorio apmokestinimo, neatitinka mokesčių mokėtojo prašyme nurodytų aplinkybių; mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas kreipėsi dėl sprendimo priėmimo, siekdamas mokestinės naudos; paaiškėja, kad prašymas pateiktas pradėjus vykdyti sandorį ar jam jau įvykus, ir pan.).
Be nurodytų sprendimo dėl prašymo netaikymo atvejų, mokesčių administratorius turi teisę netaikyti suderintų būsimojo kontroliuojamojo sandorio kainodaros principų ir kai nustatoma, kad pasikeitė kritinės prielaidos, verslo sąlygos, ekonominės aplinkybės ar kitos su mokesčių administratoriumi suderintos sąlygos, susijusios su kontroliuojamojo sandorio kainų nustatymu. Tada mokesčių mokėtojas turi teisę įrodyti, kad kritinių prielaidų ar kitų suderintų sąlygų pokyčiai negalėjo paveikti ir (ar) nepaveikė kontroliuojamojo sandorio kainos nustatymo principų.
Mokesčių administratoriaus sprendimas dėl prašymo privalomas tik mokesčių administratoriui, o mokesčių mokėtojui neturi teisės akto galios.


TEISĖ APSKŲSTI SPRENDIMĄ
Įvertinus Mokesčių administravimo įstatymo 371 straipsnio nuostatas ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko įsakymą, sukonkretinantį jų taikymą, galima išskirti vieną itin svarbią aplinkybę - mokesčių administratoriaus sprendimas, kuriuo pritariama arba nepritariama išankstinio sandorio apmokestinimo tvarkai, mokesčių mokėtojui neprivalomas. Kitaip tariant, mokesčių mokėtojas, gavęs jo netenkinantį sprendimą - kad mokesčių administratorius nepritaria jo siūlomam sandorio apmokestinimui, gali ignoruoti tokį sprendimą. Tačiau ar tokia mokesčių mokėtojo pozicija būtų išmintinga. Reikėtų atsižvelgti į tai, kad mokesčių administratorius įvertino visas su sandoriu susijusias aplinkybes ir išreiškė nuomonę, kad mokesčių mokėtojo planuojama apmokestinimo procedūra neatitinka mokesčių administratoriaus tokio sandorio apmokestinimo vizijos. Tad jei su sandoriu susijusios faktinės aplinkybės nepakito, manyti, kad ateityje pasikeis mokesčių administratoriaus nuomonė ir ji sutaps su mokesčio mokėtojo nuomone, būtų naivu. Mokesčių administratorius, patikrinęs mokesčių mokėtojo, kurio netenkino mokesčių administratoriaus sprendimas ir kuris nusprendė jį ignoruoti, veiklą, greičiausiai taikys tas sandorio apmokestinimo taisykles ir nuostatas, kurios netenkino mokesčių mokėtojo. Kitaip tariant, beveik iš karto aišku, kad mokesčių administratorius ir ateityje nepritars mokesčių mokėtojo taikytoms apmokestinimo taisyklėms, t. y. šiuo atveju sudaromos prielaidos per patikrinimą kilti mokestiniam ginčui.
Suprantama, mokesčių mokėtojas, būdamas apdairus ir nenorėdamas ateityje spręsti mokestinių ginčų, stengiasi iškart pasirinkti visiškai saugias sandorio apmokestinimo taisykles ir iš anksto kreipiasi į mokesčių administratorių dėl tokių taisyklių suderinimo. Todėl natūralu, kad gavęs mokesčių administratoriaus sprendimą, neatitinkantį jo įsivaizduojamos sandorio apmokestinimo tvarkos mokesčių mokėtojas turėtų turėti teisę ginčyti tokį sprendimą. O laukti patikrinimo, paskui veltis į mokestinius ginčus, kad būtų nustatyta, kuris jų - mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius - tinkamai interpretavo mokesčių teisės aktų taikymo nuostatas, būtų per daug rizikinga. Jei po teisinių ginčų paaiškėtų, kad teisus buvo mokesčių administratorius, jo sprendimą ignoravusiam mokesčių mokėtojui gali reikėti sumokėti ne tik nesumokėtą mokesčių dalį, bet ir baudas bei delspinigius.
Mokesčių administravimo įstatymo 144 straipsnis nustato, kad mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą. Akivaizdu, kad mokesčių administratoriaus priimtas sprendimas, kuriuo jis pats privalo vadovautis, patenka į sąvokos „veiksmas" apibrėžimą. Tad mokesčių mokėtojas lyg ir turėtų teisę jį skųsti. Kita vertus, toks sprendimas jam (mokesčių mokėtojui) nėra privalomas, todėl jo teisė skųsti neprivalomą sprendimą kelia teisinių abejonių, ar tokia teisė būtų įgyvendinta...
Įvertinus Mokesčių administravimo įstatymo 145 ir 146 straipsnių nuostatas, galima pasakyti, kad skundai dėl centrinio mokesčių administratoriaus sprendimų galėtų būti nagrinėjami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Šio įstatymo 22 straipsnyje, aptariančiame teisę paduoti skundą, nurodoma, kad skundą dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Taigi, darytina išvada, kad toks skundas gali būti teikiamas teismui. Tačiau ar teismas priims jį nagrinėti, ar, įvertinęs, kad jis neprivalomas mokesčių mokėtojui, atsisakys jį priimti, parodys netolima ateitis.

Nr. 3 ANONSAI

NAUDOJIMOSI BENDRU NEKILNOJAMUOJU DAIKTU TVARKA

Rėda Brandišauskienė

Straipsnyje aptariama naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo daikto tvarka: jos nustatymas ir keitimas, jos įtakos būsimiems bendraturčiams sąlygos, jos nustatymo santykis su kitais bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdais ir kt. Daugiausia dėmesio skiriama naudojimosi bendru nekilnojamuoju daiktu tvarkai. Nagrinėjant nurodytus klausimus, aptariamos galiojančios teisinio reguliavimo normos ir aktuali teismų praktika.

Bendrosios nuosavybės teisė suprantama kaip dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Įstatyme nustatyta, kad viena iš bendrosios nuosavybės rūšių yra bendroji dalinė nuosavybė; jos pagrindinis požymis - iš anksto nustatyta kiekvieno savininko (bendraturčio) nuosavybės teisės dalies apimtis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK) 4.72 str. 1 d., 4.73 str. 1 d.).
Kiekvienam savininkui bendrosios nuosavybės teisė reiškia jo teisę į visą bendrą daiktą. Savininkų nuosavybės teisės bendrumas atsiranda ne bendros sutarties pagrindu. Tą bendrumą kuria daiktas, ir tai varžo kiekvieno savininko laisvę, įgyvendinant teises į daiktą, ir savininko savarankiškumą. Vieno ir to paties daikto savininkų daugetui reikia specialaus tokių santykių reguliavimo ir atitinkamo tokio reguliavimo aiškinimo.
AKTUALI TEISMŲ PRAKTIKA IŠIEŠKOJIMO IŠ HIPOTEKA ĮKEISTO TURTO BYLOSE

Jonas Platelis
Advokatų kontoros „Balčiūnas ir Grajauskas" advokatas
Kazimieras Karpickis
Advokatų kontoros „Balčiūnas ir Grajauskas" advokato padėjėjas

Civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2011 faktinės aplinkybės susiklostė taip, kad tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta kreditavimo sutartis, pagal kurią ieškovas suteikė atsakovui 1 700 000 Lt kreditą. Užtikrinant prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymą, atsakovas įkeitė ieškovo naudai žemės sklypus.
Suėjus kredito grąžinimo terminui, atsakovas kreditavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų laiku ir tinkamai neįvykdė. Šiuo pagrindu ieškovas pradėjo priverstinę įkeisto turto realizavimo procedūrą. Per ją paaiškėjo, kad atsakovo prievolė pagal kreditavimo sutartį ieškovui nebuvo tinkamai užtikrinta: skola pagal kreditavimo sutartį buvo lygi 1 844 324,44 Lt, o įkeisto turto vertė, remiantis turto vertės nustatymo pažymomis, - tik 870 000 Lt.
Nustatęs įkeisto turto ir atsakovo skolos disproporciją, ieškovas kreipėsi į teismą pareikšdamas actio Pauliana ieškinį. Ieškovas juo siekė nuginčyti sudarytus nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo, dovanojimo ir skolos dengimo su trečiaisiais asmenimis sutartis. Ieškovo tvirtinimu, atsakovas nesąžiningai ir neteisėtai sudarė nekilnojamojo turto perleidimo sandorius su atsakovais, nes būdamas įsipareigojęs ieškovui jų pagrindu sumažino savo turto vertę.

Konkurencijos teisės taikymo įmonių asociacijų sprendimams ypatumai

Jūratė Šovienė
LR konkurencijos tarybos narė
Paprastai viena iš asociacijos veiklos krypčių yra įvairios informacijos apie rinką kaupimas ir platinimas tarp asociacijos narių. Tai, be abejo, naudinga asociacijos nariams. Tačiau tam tikrais atvejais laikoma, kad informacijos mainai tarp konkurentų tiesiogiai ar per asociaciją riboja konkurenciją, nes dirbtinai padidina ūkio subjektų tarpusavio sąveiką ir elgesio priklausomumą; sumažina arba panaikina tam tikrą netikrumą dėl nagrinėjamų rinkų veikimo; mažina paskatas intensyviai konkuruoti; padidina įėjimo į rinką kliūtis. Konkurencijos teisės taikymo praktikoje tiek ES, tiek nacionalinės konkurencijos institucijos laiko, kad keitimasis strategiškai svarbia, individualia, konfidencialia ir aktualia informacija koncentruotoje rinkoje yra laikomas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir (ar) SESV 101 straipsnio pažeidimu.
Keletas klausimų apie bylinėjimosi išlaidų institutą pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso pakeitimus

Irmantas Šulcas
Teisininkas

Su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas reglamentuoja CPK 88 straipsnis. Jame nustatytas sąrašas nėra baigtinis, nes šio straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos. Vadinasi, teismas, vadovaudamasis įstatymu ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu, gali pripažinti ne tik išlaidas, tiesiogiai išvardytas CPK 88 str. 1 d. 1-8 punktuose, bet ir kitas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas. O įstatyme tiesiogiai neišvardytos išlaidos, kad būtų pripažįstamos nurodytomis išlaidomis, turi atitikti abi CPK 88 str. 1 d. 9 punkte nustatytas sąlygas, t. y. jos turi būti būtinos ir pagrįstos. Ar patirtos išlaidos buvo būtinos, sprendžiama iš to, ar asmuo neišvengiamai privalėjo turėti šių bylos nagrinėjimo išlaidų, ar nebuvo įmanoma apsieiti be jų, ar išlaidos nėra perteklinės ir neprotingos. Išlaidų pagrįstumo sąlyga reiškia, kad patirtas išlaidas būtina įrodyti.

 

 

 

2012 Nr. 1

Anonsai

NEPILNAMEČIŲ DARBO TEISINIS REGULIAVIMAS

Rūpinimasis nepilnamečių darbu, jų sveikatos apsauga darbinės veiklos procese - svarbus valstybės uždavinys. Lietuvos teisės aktai leidžia nepilnamečiams, t. y. vaikams nuo 14 iki 16 metų ir paaugliams, kuriems ne mažiau nei 16 ne daugiau kaip 18 metų, dalyvauti gamybinėje veikloje, tačiau kartu nustatomi ir griežti apribojimai, kurie apsaugo dirbančius jaunus asmenis nuo kenksmingo poveikio jų sveikatai.
Pagrindinius reikalavimus priimant į darbą nepilnamečius asmenis ir jų darbo sąlygas nustato Darbo kodeksas (DK), Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas (DSSĮ), Lietuvos Vyriausybės 2003 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 138 (Žin., 2003, Nr. 13-502) patvirtinti nepilnamečių (asmenų iki 18 metų) įdarbinimo, sveikatos patikrinimo ir jų galimybių dirbti konkretų darbą nustatymo tvarka, darbo laikas, jiems draudžiamų dirbti darbų, sveikatai kenksmingų bei pavojingų veiksnių sąrašas. Šių teisės aktų nuostatos suderintos su Europos Tarybos 1994 m. birželio 22 d. direktyva 94/33/EB „Dėl dirbančio jaunimo apsaugos". Jos taikytinos nepilnamečiams, dirbantiems pagal darbo sutartį įmonėse, įstaigose ir organizacijose.
Išsamiau apie tai - žurnalo „Juristas" nr. 1.

Atsakomybė už nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus finansų sistemai


Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) specialiosios dalies XXXII skyriaus 213-224 straipsniuose įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė už nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus finansų sistemai. Finansų sistema yra sudedamoji valstybės ūkio dalis ir visuma ekonominių bei socialinių santykių, kuriais sukuriami paskirstomi ir naudojami piniginiai ištekliai, sudaromas valstybės biudžetas. Dėl to, pažeidus finansų sistemą, žala gali būti padaroma ne tik šiai sistemai, bet ir kitiems teisiniams gėriams - ūkininkavimo tvarkai, nuosavybei, tam tikrais atvejais - ir valstybės ekonominei galiai.
Visoms nusikalstamoms veikoms, kuriomis kėsinamasi į Lietuvos Respublikos finansų sistemą, būtinas požymis yra dalykas, dažniausiai susijęs su įmonių ar tam tikrų asmenų finansine veikla: pinigais, vertybiniais popieriais, buhalterinės apskaitos dokumentais ar mokesčiais. Paprastai nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, kuriais kėsinamasi į valstybės finansų sistemą, sudėtys yra formalios, t. y. nusikaltimai laikomi baigtais nuo konkrečių veikų padarymo momento, padariniai yra laikomi baigtais nuo konkrečių veikų padarymo momento, o padariniai yra už šių nusikaltimų sudėčių ribų.
Daugiau apie tai - žurnalo „Juristas" nr. 1.

Civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo administracinių bylų teisenoje

Straipsnyje aptariama galima statybų sustabdymo, kaip reikalavimo užtikrinimo priemonių, pasekmė - statytojo reikalavimas atlyginti žalą už laiką, kai statyba dėl bylos nagrinėjimo teisme buvo priverstinai sustabdyta. Kaip žinoma, pastaraisiais metais ne vienas nekilnojamojo turto plėtojimo projektas buvo sustabdytas ar net žlugo, nes statybos leidimas ar teritorijų planavimo dokumentai buvo ginčijami gretimų sklypų savininkų, gretimų pastatų gyventojų, visuomeninių organizacijų ar pan. Straipsnyje apžvelgsime su specifiniu atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo administracinių bylų teisenoje, klausimu susijusį teisinį reguliavimą ir aktualią teismų praktiką.
Atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių, pavyzdžiui, statybos darbų sustabdymo, taikymo klausimas yra specialiai ir aiškiai sureguliuotas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (CPK). Šiuo metu galiojančios CPK redakcijos 146 str. 2 dalyje nustatyta, kad įsiteisėjus sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Negana to, CPK 146 straipsnyje įtvirtinta ir tokių nuostolių prevencijos arba jų atlyginimo užtikrinimo priemonė - šalies prašymu teismas gali nutartimi pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padavęs asmuo per teismo nustatytą terminą pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Ieškovui nepateikus tokių nuostolių atlyginimo užtikrinimo per nustatytą terminą, teismas panaikina taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
Plačiau apie tai - žurnalo „Juristas" nr. 1.

DARBO TEISĖ

DARBUOTOJŲ ATLEIDIMO IŠ DARBO APRIBOJIMAI


Henrikas DAVIDAVIČIUS
LR teisėjų asociacijos narys

Nutraukiant su darbuotojais darbo sutartį Darbo kodekse (toliau - DK) nurodytais pagrindais, reikia atsižvelgti ir į šiame kodekse nustatytus draudimus įspėti ar atleisti iš darbo darbdavio iniciatyva kai kurių kategorijų darbuotojus. Be to, kodeksas nustato tam tikriems darbuotojams garantijas, kad su jais darbo sutartis negali būti nutraukta ir kitais atleidimo iš darbo pagrindais. Šių garantijų taikymą ir aptarsime šioje publikacijoje.

Draudimas atleisti nėščias moteris
DK 179 str. pirmoje dalyje nurodyta, kad moterims suteikiamos tokios nėštumo ir gimdymo atostogos: 70 kalendorinių dienų iki gimdymo ir 56 dienos po gimdymo (komplikuoto gimdymo atveju arba gimus dviems ir daugiau vaikų - 70 kalendorinių dienų). Darbuotojams, įvaikinusiems naujagimius ar paskirtiems jų globėjais, suteikiamos atostogos už laiką nuo įvaikinimo ar globos nustatymo dienos iki tol, kol kūdikiui sueis septyniasdešimt dienų. DK 132 str. pirma dalis nurodo, kad su nėščia moterimi darbo sutartis negali būti nutraukta nuo tos dienos, kai darbdaviui buvo pateikta medicinos pažyma apie darbuotojos nėštumą, ir dar vieną mėnesį pasibaigus nėštumo ir gimdymo atostogoms, išskyrus DK 136 str. pirmoje ir antroje dalyse nustatytus atvejus, taip pat laikinąją (nuo 2011 m. gruodžio 1 d. - trumpalaikę) darbo sutartį pasibaigus jos terminui.
Praktikoje dažnai kyla klausimas, ar gali būti pagal DK 126 str. pirmą dalį nutraukta darbo sutartis su nėščia darbuotoja, kai pasibaigia darbo sutarties terminas. Teismų praktika laikosi tos pozicijos, kad nurodytu pagrindu darbo sutartis su nėščia moterimi negalėtų būti nutraukta. Taip Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau - LAT), išnagrinėjęs ieškovės A. M., atleistos iš darbo nėštumo metu, bylą, nurodė, kad DK 132 str. 1 dalyje nėščioms moterims nustatyta garantija draudžia tam tikrą laiką su jomis nutraukti darbo sutartis. Tai prasideda nuo tos dienos, kai darbdaviui pateikiama medicinos pažyma apie nėštumą, ir baigiasi praėjus dar vienam mėnesiui po nėštumo ir gimdymo atostogų. Jei darbo sutarties terminą yra nustačiusios sutarties šalys, bet jam suėjus darbuotojai turi būti taikoma DK 132 str. 1 dalyje nurodyta garantija ir darbuotoja ketina ja pasinaudoti, pagal šios įstatymo normos nuostatą sutartinis darbo sutarties terminas remiantis įstatymu perkeliamas į kitą datą, tačiau darbo sutarties, kaip terminuotos, pobūdis išlieka. Per DK 132 str. 1 dalyje nustatytą laiką darbo sutartis pagal įstatymą vykdoma kaip terminuota ir dar nepasibaigus jos terminui. Darbo sutartis per tą laiką negali būti nutraukiama suėjus terminui, nes terminas bus laikomas suėjusiu praėjus garantijos taikymo laikui. Iki tol darbo sutarties terminas nėra suėjęs ir neatsiranda pagrindo, nurodyto DK 126 str. 1 dalyje. Todėl Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvada, kad ieškovė iš darbo atleista neteisėtai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2005).

Garantijos darbuotojams, auginantiems ne vyresnius kaip trejų metų vaikus
Kai pasibaigia nėštumo ir gimdymo atostogos, vaiko motina ar kiti šeimos nariai paprastai naudojasi atostogomis vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai. DK 180 str. antra dalis nustato, kad per tokių atostogų laikotarpį darbuotojams paliekama darbo vieta ir pareigos, išskyrus atvejus, kai įmonė visiškai likviduojama (DK 180 str. 2 d.). Tokia pati garantija taikoma ir darbuotojų išrinktiems darbo ginčų komisijos nariams (DK 303 str.). Analogiška garantija naudojasi ir darbuotojai, paskirti į darbo tarybos rinkimų komisiją jos įgaliojimo metu (Darbo tarybų įstatymo 7 str. 5 d.; Žin., 2004, Nr. 164-5972).
DK 131 straipsnis draudžia įspėti apie darbo sutarties nutraukimą ir atleisti iš darbo darbuotojus jų atostogų metu, išskyrus DK 136 str. pirmoje dalyje nustatytus atvejus. Pastaroji išimtis, manome, neatitinka kitų to kodekso teisės normų. Taip DK 165 str. pirmoje dalyje nustatyta, kad kasmetinių atostogų metu darbuotojams paliekama darbo vieta (pareigos). Panaši garantija taikoma ir darbuotojams, kurie naudojasi atostogomis vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai (DK 180 str. 2 d.). Vadovaujantis DK 11 str. antra dalimi, kai yra prieštaravimų tarp atskirų norminių darbo teisės aktų nuostatų, darbuotojui turėtų būti taikomos naudingesnės nuostatos.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas civilinę bylą pagal ieškovės J. G. ieškinį atsakovui UAB „Teniso pasaulis" dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą ir motinystės pašalpos priteisimo, nurodė, kad DK 180 straipsnyje ,,Atostogos vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai" įtvirtinta nuostata, kad motinai (įmotei), tėvui (įtėviui), senelei, seneliui arba kitiems giminaičiams, faktiškai auginantiems vaiką, taip pat darbuotojui, paskirtam vaiko globėju, suteikiamos atostogos vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai. Per šį atostogų laikotarpį paliekama darbo vieta (pareigos), išskyrus atvejus, kai įmonė visiškai likviduojama. Pažymėtina, kad pagal nacionalinėje teisėje įtvirtintą teisinį reglamentavimą darbuotojo teisė į vaiko priežiūros atostogas ir darbo santykių išsaugojimą vaiko priežiūros laikotarpiu tiesiogiai susijusi su jo, kaip apdraustojo valstybiniu socialiniu draudimu, statusu ir atitinkamomis materialinėmis garantijomis, visų pirma - teise į motinystės (tėvystės) pašalpą, t. y. tam tikros dalies dėl tėvystės ar motinystės netektų darbo pajamų kompensavimą, kurį reglamentuoja Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2011).
Kartu žinotina, kad su darbuotojais, dirbančiais ir kartu auginančiais vaiką iki trejų metų, darbo sutartis negali būti nutraukta pagal DK 129 straipsnį, jeigu nėra darbuotojo kaltės (DK 132 str. 2 d.).

Garantijos sergantiems ir sužalotiems darbe darbuotojams
Darbo kodeksas, saugodamas sergančių darbuotojų interesus, tam tikra apimtimi apriboja darbo sutarčių nutraukimą su laikinai nedarbingais asmenimis. DK 131 str. pirmos dalies 1 punktas draudžia darbdavio iniciatyva įspėti apie darbo sutarties nutraukimą ir atleisti iš darbo darbuotoją laikino nedarbingumo laikotarpiu, nurodytu DK 133 straipsnyje, taip pat jo atostogų metu, išskyrus DK 136 str. pirmoje dalyje įvardytus atvejus.
Pagal DK 133 str. pirmą dalį darbuotojams, netekusiems darbingumo dėl sužalojimo darbe arba profesinės ligos, darbo vieta ir pareigos paliekamos, kol bus atgautas darbingumas arba Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba (toliau - NDNT) pripažins tokio darbuotojo neįgalumą. Jeigu darbuotojo sveikata pablogėjo dėl minėtų priežasčių, jis negali dirbti ankstesnio darbo ir nėra galimybės jo perkelti į kitą, sveikatos būklę atitinkantį darbą, jam mokama įstatymų nustatyto dydžio ligos pašalpa, kol bus gauta NDNT išvada dėl darbuotojo darbingumo (DK 212 str.). Su darbuotoju, kuris pagal NDNT ar medicinos išvadą negali eiti ankstesnių pareigų ir nėra galimybės jo perkelti į kitą atitinkamą darbą, darbo sutartis be įspėjimo nutraukiama pagal DK 136 str. pirmos dalies 4 punktą ir išmokama dviejų mėnesių jo gauto vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, nedidinat jos pagal darbuotojo turimą nepertraukiamąjį stažą šioje darbovietėje.
DK 133 str. antroje dalyje nurodyta, kad darbuotojams, tapusiems laikinai nedarbingiems dėl su darbu nesusijusių priežasčių, darbo vieta ir pareigos paliekamos, kai jie dėl laikinojo nedarbingumo neatvyksta į darbą ne ilgiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės arba ne daugiau kaip 140 dienų per paskutinius dvylika mėnesių, jeigu norminiai teisės aktai nenustato, kad tam tikros ligos atveju darbo vieta ir pareigos paliekamos ilgesnį laiką. Be to, į šiuos laikotarpius neįskaitomas laikas, per kurį darbuotojas gavo valstybinio socialinio draudimo pašalpą šeimos nariui slaugyti arba pašalpą epideminių situacijų atvejais (DK 133 str. 3 d.).
Jeigu suėjus šiems terminams darbuotojai ir toliau serga ir dėl laikino darbingumo neatvyksta į darbą, tai ligos metu su jais negali būti darbdavio iniciatyva nutraukta darbo sutartis. Tokios pozicijos pastaruoju metu laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Taip šis teismas, kasacine tvarka nagrinėdamas ieškovės S. N. grąžinimo į darbą bylą, nurodė, kad DK 131 str. 1 d. 1 punkte nustatyta, jog draudžiama atleisti iš darbo darbuotoją laikinojo nedarbingumo laikotarpiu (DK 133 str.), išskyrus DK 136 str. 1 dalyje nustatytus atvejus. Pagal šią įstatymo normą draudžiama atleisti darbuotoją iš darbo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu bet kuriuo Darbo kodekse nustatytu darbo sutarties nutraukimo pagrindu, tarp jų - ir dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje konstatuota, kad tokios normos pažeidimas reiškia įstatymų nustatytos tvarkos pažeidimą ta prasme, kad nepriklausomai nuo atleidimo iš darbo pagrindo teisėtumo ar neteisėtumo darbuotoją teismas grąžina į darbą remdamasis DK 297 str. 3 dalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-115/2009).
Turėtina galvoje, kad vien ilgo sirgimo faktas (net ir viršijant DK 133 str. 2 dalyje nurodytus terminus) pats savaime negali būti teisinis pagrindas nutraukti su darbuotoju darbo sutartį. Tik tuo atveju, kai pagal NDNT ar medicinos išvadą darbuotojas dėl sveikatos būklės negali eiti ankstesnių pareigų ar atlikti savo darbo, su juo darbo sutartis nutrauktina pagal DK 136 str. pirmos dalies 4 punktą. Jei minėtoje išvadoje nurodyta, kad dėl ligos darbuotojas prarado tik dalį darbingumo, tai su juo darbo sutartis gali būti nutraukta, jeigu jis dėl minėtos priežasties nuolat nesugeba tinkamai atlikti savo darbinių pareigų. Tokiu atveju jis gali būti atleistas iš darbo pagal DK 129 straipsnį jame nustatyta tvarka (įspėjimas apie būsimą atleidimą; kito darbo siūlymas; išeitinė išmoką atsižvelgiant į turimą nepertraukiamąjį stažą toje darbovietėje ir kt.).

Darbo vietos ir pareigų palikimas atostogaujantiems darbuotojams
DK 131 str. pirma dalis draudžia darbuotojus įspėti apie darbo sutarties nutraukimą ir atleisti iš darbo jų atostogų metu, išskyrus DK 136 str. pirmoje dalyje nustatytus atvejus.
Iš šios teisės normos išplaukia, kad DK 131 str. pirmos dalies 1 punkte nurodytos atostogos, kurių metu draudžiama darbuotoją įspėti apie darbo sutarties nutraukimą ir atleisti iš darbo pagal DK 129 straipsnį, vertintinos kaip bet kurios rūšies atostogos, nurodytos DK 164 ir 178 straipsniuose. Tačiau nesuprantama, kodėl įstatymų leidėjas daro išlygą, kad šios teisės normos draudimas netaikomas tais atvejais, kai darbo sutartis nutraukiama DK 136 str. pirmoje dalyje nustatytais atvejais. Visų pirma nutraukiant darbo sutartį DK 136 str. pirmoje dalyje nurodytais pagrindais nėra būtina įspėti darbuotojų apie jų atleidimą iš darbo. Antra vertus, nutraukti darbo sutartį su atostogaujančiu darbuotoju šiais pagrindais draudžia kitos teisės normos. DK 165 straipsnio pirmoje dalyje yra nurodyta, kad kasmetinių atostogų metu darbuotojui paliekama darbo vieta (pareigos). Tokia pati nuostata (išskyrus atvejus, kai įmonė likviduojama) taikoma ir darbuotojams, prižiūrintiems vaikus iki trejų metų (DK 180 str. 3 d.). Manytume, kad tokių kolizijų atveju turėtų būti taikoma darbuotojams palankesnė teisės norma.
Toks pat draudimas įspėti ir atleisti iš darbo darbdavio iniciatyva taikomas darbuotojų laikino nedarbingumo laikotarpiu, taip pat pašauktiems atlikti tikrąją krašto apsaugos tarnybą ar kitas LR piliečio pareigas darbuotojams, pavyzdžiui, kai jie yra pašaukti atlikti privalomus darbus pagal Nepaprastosios padėties įstatymo 27 straipsnį (Žin., 2002, Nr. 64-2575). Jeigu ir šiems laikotarpiams pasibaigus darbuotojai neatvyksta į darbą, tuomet su jais darbo sutartis gali būti nutraukta bendraisiais pagrindais (DK 131 str. 2 d.).

Garantijos darbuotojų atstovams atleidimo iš darbo atveju
Darbo kodekse nurodyta, kad darbuotojai, kurie yra išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus, tuo laikotarpiui negali būti atleisti iš darbo pagal DK 129 straipsnį, tai yra darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, be išankstinio šių organų sutikimo (DK 134 str. 1 d.).
DK 19 straipsnyje nurodyta, kad atstovauti darbuotojų teisėms ir interesams bei juos ginti, esant darbo santykiams, gali profesinės sąjungos. Jeigu darbovietėje nėra veikiančios profesinės sąjungos ir jeigu darbuotojų kolektyvo susirinkimas darbuotojų atstovavimo ir gynimo funkcijos neperdavė atitinkamos ekonominės veiklos šakos profesinei sąjungai, darbuotojams atstovauja darbo taryba, išrinkta slaptu balsavimu visuotiniame darbuotojų kolektyvo susirinkime.
Su pareiškimu į įmonės atstovaujamąjį organą (tai yra į profesinę sąjungą, o jos nesant - į darbo tarybą) gali kreiptis įmonės vadovas ar jo įgaliotas asmuo. Ydinga praktika, kai tokius pareiškimus teikia įmonės padalinių, personalo (kadrų) skyriaus ar kitų tarnybų atstovai, neturintys darbdavio įgaliojimų.
Darbdavio pareiškimą savo posėdyje turėtų svarstyti kolegialios sudėties darbuotojų atstovaujamasis organas. Ar patenkinti darbdavio prašymą duoti sutikimą atleisti darbuotojų atstovą, atstovaujamasis organas privalo nuspręsti per keturiolika kalendorinių dienų nuo darbdavio pareiškimo gavimo dienos. Tuo klausimu priimtas sprendimas turi būti be išlygų ir kategoriškas - duodamas sutikimas atleisti arba nesutinkama su atleidimu. Jeigu per keturiolika dienų atstovaujamasis organas darbdaviui atsakymo nepateikia, darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį ir neturėdamas tokio išankstinio sutikimo.
Darbo kodekse nurodyta, kad darbuotojas atstovaujamojo organo duotą išankstinį sutikimą atleisti iš darbo galėtų apskųsti teismui ar kitoms institucijoms. Tačiau darbdavys turi teisę teismo tvarka ginčyti organo atsisakymą duoti sutikimą atleisti darbuotojų atstovą iš darbo. Teismas gali panaikinti tokį atstovaujamojo organo sprendimą, jei darbdavys įrodo, kad šis sprendimas iš esmės pažeidžia darbdavio interesus. Tos pozicijos laikosi ir teismų praktika.
Taip Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas atsisakymą duoti sutikimą atleisti iš darbo profsąjungos komiteto narę M. Ž., nurodė, kad teismas panaikina profesinės sąjungos organo sprendimą, jei darbdavys įrodo, kad šis sprendimas iš esmės pažeidžia jo interesus. Teismas, gavęs tokį darbdavio skundą, turi įvertinti profesinės sąjungos organo sprendimą darbdavio interesų atžvilgiu. Žodis „interesas" bendrine prasme reiškia „svarbus, rūpimas dalykas; reikalas, nauda" (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. V., 2000. P. 215.). Darbdavio, kaip pelno siekiančios įmonės, pagrindinis interesas yra gauti kuo didesnį pelną. Įmonė savo tikslų siekia atlikdama tam tikras funkcijas, tarp kurių yra ir įmonės valdymo funkcija, pasireiškianti įmonės kadrų formavimu, verslo sričių parinkimu ir t. t. Įmonės valdymo funkcijos vykdomos konkrečiais veiksmais, atliekamais įmonės valdymo subjektų (valdymo organų). Trukdymai valdymo organams atlikti įmonės funkcijas, kuriomis siekiama įmonės tikslų, dažniausiai - kuo didesnio pelno, turi būti pripažįstami pažeidžiančiais įmonės interesus. Profesinės sąjungos organas turi teisę neduoti leidimo atleisti įmonėje veikiančio profesinės sąjungos renkamojo organo nario tais atvejais, jeigu tokiu atleidimu įmonės valdymo organas neveikia įmonės interesais, nesiekdamas įmonės tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. rugsėjo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-965/2002).
Vienas iš darbo teisinių santykių reguliavimo principų yra darbo sutarties šalių lygiateisiškumas (DK 2 str. 1 d. 4 p.). Šis principas reikalauja, kad asmuo naudotųsi savo teisėmis įstatymo nustatyta tvarka ir neignoruotų kitų asmenų teisėtų interesų. Jeigu darbuotojas ir atstovaujamasis organas, kurį laiką ignoruodami darbdavio paklausimus, nepranešė, kad darbuotojas yra renkamojo atstovaujamojo organo narys, yra galimybė traktuoti tokį elgesį kaip piktnaudžiavimą savo teisėmis pagal DK 35 straipsnį, ypač jeigu teismas nustato, kad toks darbuotojo ir (ar) atstovaujamojo organo elgesys sutrukdė darbdaviui tinkamai atlikti savo pareigą - gauti šio atstovaujamojo organo sutikimą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra atkreipęs profesinių sąjungų dėmesį į tai, kad jos, norėdamos, kad būtų apgintos į profsąjungos renkamuosius organus išrinktų narių teisės, turėtų laiku pranešti darbdaviui apie tokius išrinktus asmenis. Tokiu atveju darbdavys žinotų apie išrinktų darbuotojų turimas papildomas teisines garantijas darbo santykių srityje ir laiku galėtų į tai reaguoti įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta ieškovo A. S. civilinėje byloje Nr. 3K-3-846/2000; 2001 m. sausio 5 d. nutartis, priimta ieškovės N. J. civilinėje byloje Nr. 3K-3-592/2001, ir kt.).

 

 

 

2011 Nr. 12 

DRAUSMINIŲ NUOBAUDŲ SKYRIMO DARBUOTOJAMS TVARKA
Henrikas Davidavičius
LR teisėjų asociacijos narys

Įmonių, įstaigų ir organizacijų administracijai dažnai tenka susidurti su darbuotojais, pažeidžiančiais darbo drausmę. Kovojant su darbo drausmės pažeidėjais svarbu teisingai pritaikyti tas teisės normas, kurios reguliuoja darbuotojų drausminės atsakomybės klausimus. Tai sudaro sąlygas palaikyti tinkamą darbinę atmosferą darbuotojų kolektyve, taip pat išvengti klaidų taikant drausmines nuobaudas atskiriems darbuotojams.
Šioje publikacijoje įvairiais aspektais nagrinėjama drausminių nuobaudų skyrimo tvarka, išskyrus darbuotojų atleidimo iš darbo klausimus, kurie yra aptariami kitose publikacijose. Nagrinėjant atskirus klausimus publikacijoje drausminių nuobaudų skyrimo analizė paremta Lietuvos Auk&s